TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ką simbolizuotų paminklas A. Smetonai?

2016 04 28 6:00

Kokie jausmai kiltų miesto aikštėje išvydus paminklą Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai?

Tai nebūtų neutrali aikštės puošmena – toks paminklas taptų tam tikru pareiškimu, iššūkiu. Jis keltų mintis apie Lietuvos nepriklausomybę ir mūsų šalies nueitą kelią, simbolizuotų tarpukario Lietuvą. Vilniuje jis kartu verstų susimąstyti apie Lietuvos sostinės ir Vilniaus krašto reikšmę. Prezidentas A. Smetona įkūnija tautiškumą, kuris yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Tarpukario Lietuva nustatė esminę modernios Lietuvos valstybės trajektoriją, kurią pakeisti – ne mūsų valioje.

Tokia būtų pirma reakcija, tačiau greitai užplūstų kitokios mintys. Kas buvo A. Smetona? Save įsimylėjęs autokratas, užgrobęs valdžią perversmo būdu. Kabinetinis diktatorius, kurio visas ryžtas ir visos galios akimirksniu išblėso kilus grėsmei. Prieštaringai vertinamas politikas, kurio paminklas skaldytų visuomenę.

Keliant klausimą apie paminklą A. Smetonai dažnai žvalgomasi į kitas valstybes, stengiamasi rasti precedentų. Tačiau toks apsižvalgymas vargu ar gali padėti mums apsisprendžiant. Įvairiose valstybėse aptiksime paminklų ir vertesniems, ir kur kas mažiau vertiems veikėjams. Lietuva laisva, ir dėl paminklo buvusiam prezidentui turi nuspręsti ne kas kitas, o Lietuvos piliečiai. Reikia turėti omenyje, kad paminklai politikams ir įvairiems veikėjams išdygo įvairiu laiku. Sunku pasakyti, ar Paryžiaus centre prancūzai šiuo metu statytų paminklus Napoleonui ar Liudvikui XIV pagerbti, o suomiai Helsinkio centre – paminklą carui Aleksandrui II.

Ką paminklas A. Smetonai bylotų nepriklausomoje, demokratinėje, atviroje pasauliui Lietuvoje?

A. Smetona buvo iškilus tautos atgimimo veikėjas, didžiai išsilavinęs inteligentas, žinomas publicistas, pasižymintis puikiu lietuvių kalbos stiliumi, pirmas demokratiškai išrinktas nepriklausomos Lietuvos prezidentas. Šiuo požiūriu jo nuopelnai abejonių nekelia. Svarbiausias posūkis įvyko 1926 metų gruodžio 17 dieną, kai karininkų perversmas atvedė A. Smetoną, tuo metu marginalinės politinės partijos pirmininką, į prezidento postą. Kokios šio perversmo priežastys? Jam prielaidas sudarė laikinas ūkio nuosmukis ir besikuriančios valstybės valdymo sunkumai, tačiau visgi daugiausia lėmė karininkijos ambicijos, sutapusios su paties A. Smetonos siekiais. Ne visai teisinga teigti, kad perversmą lėmė demokratijai nepalankūs vėjai Europoje. 1926 metais nuo demokratijos buvo nusisukusi tik Italija, iš dalies – Lenkija, tad A. Smetona, sekęs itališkojo fašizmo pavyzdžiu, demokratijos griovimo kelyje buvo vienas pirmeivių. Dar blogiau, kad perversmo planus jis ilgą laiką ir gana išsamiai aptarinėjo Rusijos ambasadoje. Tiesa, perversmininkai turėjo svarų tokio elgesio pateisinimą: jei perversmo metu Lietuvoje būtų įsiplieskę kas nors panašaus į pilietinį karą, šalį būtų puolusi Lenkija, tad Rusijos parama suvaldant galimą krizę buvo gyvybiškai svarbi. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad tapęs prezidentu A. Smetona bolševikams palankumo nerodė. Su Sovietų Rusija jis palaikė formalius draugiškus santykius visų pirma todėl, kad tikėjosi jos paramos Vilniaus byloje.

Daugelis žmonių tarpukario Lietuvoje vertėsi sunkiai, tačiau tiesa ir tai, kad tuo metu šalis darė palyginti sparčią pažangą. Analizę atlikęs Zenonas Norkus konstatavo, kad Pirmosios Respublikos pažanga buvo spartesnė nei 1990 metais atkurtos Lietuvos. Kitas klausimas, kiek čia būta asmeninio prezidento A. Smetonos nuopelno. Pavyzdžiui, garsioji tarpukario žemės reforma prezidentui nepatiko, jis blokavo jos tęsinį ir atsisakė pritaikyti patirtį atgautame Vilniaus krašte. Žmonių vargams A. Smetona buvo aklas ir kurčias. Pavyzdžiui, kai 1935 metais „Pienocentras“ pieno supirkimo kainą sumažino triskart, prezidentui neatrodė, kad tai dėmesio verta problema.

Didžiausi A. Smetonai metami kaltinimai susiję su Lietuvos nepriklausomybės praradimu. Įžvelgiami du jo kaltės aspektai: tai, kad jis nesudarė sąlygų atremti agresiją, neparengęs gynybos plano ir nušalinęs visuomenę nuo valstybės reikalų, ir kad lemiamu momentu nebuvo priimtas sprendimas pasipriešinti, net jei tai tebūtų buvęs simbolinis žingsnis. Yra ir kitos stovyklos argumentas: Lietuva buvo pasmerkta, jokie veiksmai jos, kaip ir kaimynių valstybių, negalėjo išgelbėti, todėl prezidentą kaltinti neteisinga.

Štai ką apie kariuomenės pasirengimą gintis teigė pats A. Smetona savo užrašuose „Pro memoria“: „Tačiau nė ministrų pirmininkų, nė kariuomenės vadų nebuvo pateikta plano, kaip gintis, nebuvo tam paruoštas ir valstybės aparatas, nors aš, kaip Resp. Prezidentas, dažnai juos dėl to akindavau. Kodėl nebuvo? Visokie einamieji reikalai, labai ir nelabai svarbūs, nustelbdavo šį pagrindinį valstybės dalyką. Jis vis būdavo atidedamas rytdienai, nes vis rodydavosi, jog dar suspėsime.“ Tokie prezidento, pasiskelbusio tautos vadu ir valdžiusio griežtai, beveik visą nepriklausomybės laiką neatšaukusio karo padėties, paaiškinimai byloja patys už save.

Vis dėlto turbūt rimčiausias priekaištas, kurį būtų galima pateikti A. Smetonai, yra tas, kad jis niekada neklausė kitos nuomonės, gniaužė visuomenės gyvenimą, nustūmė į paraštes politinius oponentus. Per 14 valdymo metų autokratas daugeliui įgriso, visuomenėje tvyrojo gana slogi atmosfera, ir tai, žinoma, sudarė prielaidas valstybei žlugti. Pats A. Smetona įvairiomis progomis yra pažymėjęs, kad daugelis opozicinių krikščionių demokratų jį laiko pavojingesniu už bolševikus. Deja, tai buvo tiesa, kuri, žinoma, nedaro garbės ir krikščionims demokratams. Taip pat ir pokario išeiviją ilgus metus skaldė požiūris į buvusį A. Smetonos režimą.

Dabar, praėjus tiek metų, nuoskaudos išblėso. A. Smetona daugeliui žmonių buvo ir liks svarbios Lietuvos epochos simbolis. Negalėtų kilti klausimas, ar jis vertas paminklo, bet visgi klausimas, koks tas paminklas turėtų būti, kokioje vietoje jis galėtų stovėti, yra opus. Svarstytina idėja statyti paminklus visiems trims tarpukario Lietuvos prezidentams.

Pernai rugpjūtį patvirtintoje Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje yra numatyta 2018 metais Vilniuje pastatyti paminklą prezidentui A. Smetonai. Paminklo šalininkai ir priešininkai išsakė savo nuomones, tačiau dėl konkrečios paminklo koncepcijos diskusijos iki šiol neprasidėjo. Kadangi laiko liko nedaug, tai reiškia, kad paminklo A. Smetonai, matyt, teks laukti dar vieną šimtmetį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"