Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Kad Lietuva neišsivaikščiotų

 
2016 10 20 11:34

Lietuvos jaunuomenės emigracijos mastai kelia rūpestį, o siūlomos prevencinės priemonės – liūdesį. Kodėl?

Valdžios ešelonuose pakiliai sklando retorika, o brandžioji tautos šviesuomenė maldauja Lietuvos vaikų meilės tėvų žemei.

Padiskutuokime apie tas emigracijos priežastis, kurios slypi tautos savivaldoje, išryškindami ne tai, kas yra, o tai, kas galėtų ar turėtų būti.

Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių bei tautų apsisprendimo teisės idėjoms iš deklaracijų keliantis į praktinį gyvenimą, dalis žmonių, o ypač tie, kurių taip ir neapleido baudžiauninko sindromas, savo laisvės pojūčius vis dar slapsto po liokajaus žiurstu. Jiems valstybė, jos Konstitucija atrodo kaip dangiškosios dovanos, nepriklausančios nuo žmonių valios. Ne retas – kartais net mokslinį profesoriaus vardą gavęs pašnekovas – neperkalbamas moralistas. O gal jis – papirktas baimės kalinys, krūpčiojantis dėl to, kad jam paskirta papildoma (valstybinė) pensija, mokama ne iš socialinio draudimo fondo, o iš apyvartinių valstybės biudžeto lėšų, gali būti atimta ir tai kausto minties laisvę. Jam, turbūt, neramu, kad po diskusijų apie piliečių konstitucinį lygiateisiškumą ir tautos galių viršenybę realiu pavidalu, valdžia supyks ir pakeis sprendimą.

Siūlymai, jog kažkada nepagrįstai nuvertintas švietėjiškas darbas bei jo kaupiamoji dalis turi būti perkainota ir mokama bendra tvarka, profesoriui nekelia pasitikėjimo. Tik argumentai, dėl visos švietimo sistemos, lemiančios tautos ateitį, prioritetinio perkainojimo, atsigręžiant ir į praeities skriaudas, kartais sumažina įtampą. Tačiau didžioji dalis praeities „elito‘‘, iškreiptai papirkto nedraudiminėmis pensijomis ar rentomis, tvirtai laikosi nuostatos, jog sulyginti profesorių ar buvusį teisėją su valstybės finansinę gyvastį lemiančia varguomene – neteisinga, nes skirtingo aukščio jų orumo slenkstis. Kažin?

Ir visgi mūsų krašte nėra visiškai tylu. Šalies inteligentija žiūri į išsivaikščiojančią ar kitaip nykstančią Lietuvą ir sėdėdama tyliai rauda: „ Kas uždirbs pensijas?! Kas iš tos Lietuvos be lietuvių‘‘.

Mieli bendrapiliečiai, nusišluostykim ašaras! Ne viskas taip blogai! Nemistifikuokime to, kas mūsų valioje ir neliks priežasčių dejonėms, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Susitvarkykime tautos savivaldą pagal šio laikmečio iššūkius ir piliečiai ims daug aktyviau burtis tautos gerovei kelti savo tėvų žemėje.

Siekdami geriau suvokti XXI amžiaus valstybingumo iššūkius, glaustai panagrinėkime tautos, valstybės ir Konstitucijos kilmę bei sampratas.

Žmonijos evoliucijos kelyje gentinėms bendruomenėms išgryninus savo grupinės gyvensenos vertybes ir tų vertybių vartosenos bei saugojimo kultūrą, susidarė tautos. Etnokultūrinės įvairovės prasme tauta yra vertybinis – kultūrinis grynuolis, susiformavęs specifinėmis istorinėmis sąlygomis. Įdomu tai, kad akademikas Romualdas Grigas, atskleidęs lingvistinę žodžio „ tauta‘‘ prasmę sanskrite („ thauta‘‘), atkreipė dėmesį į tai, jog šis žodis reiškia švarų, išgrynintą ( žiūrėti: Romualdas Grigas „ Lietuvių tautos išlikimo drama‘‘, 124 psl., Versmės leidykla, 2013m.).

Kadangi žmonija nenutrūkstamai evoliucionuoja, kyla klausimas, ar tautų įvairovė turi išliekamąją vertybinę prasmę? Nesiekdamas įvairiapusiškai pagrįsti tautų įvairovės prasmingumo, bendraminčių nuostatą dėl kiekvienos tautos reikšmingumo išreiškiu tokia autorine sentencija: „ Kiekviena gėlė savaip graži – kiekvienai tautai gėle pražyst‘‘.

Pripažįstant tautų apsisprendimo teisę savarankiškai tvarkytis, tenka pripažinti ir tautos teisę į savitvarkos modelį. Pasirinkdama vienokią ar kitokią valstybingumo formą, tauta sukuria savivaldos struktūras būtinoms viešosioms funkcijoms ( švietimas, kultūrinis ugdymas, krašto gynyba, šalies infrastruktūros vystymas, komunikavimas ir t.t.) atlikti bei tam reikalingiems intelektiniams, finansiniams, medžiaginiams ir energetiniams ištekliams sukaupti. Piliečių palaikoma ir išlaikoma tautos realios savivaldos struktūrinė – funkcinė sistema ir yra civilizuota demokratinė valstybė.

Valstybė kaip tautos savivaldos forma, nėra nei gamtinio bei civilizacinio paveldo, nei išteklių kūrėja, todėl negali būti įvardijama kaip viso to savininkė. Nacionalinio turto savininkė yra tauta. Valdžia (valstybės institucijos), tvarkydamos nacionalinio turto dalį, nepriklausančią privatiems asmenims ar jų grupiniams dariniams, tėra to turto administratorė, vykdanti valstybingumo politiką (valstybinę vadybą).

Kad valdžia netaptų partinių grupuočių rinkiminio karo grobiu, kuri mūsuose dažnokai įgyjama šantažu, šmeižtu, papirkimais ir klastojimais, piliečiai turi daryti nuolatinę įtaką ( ne tik per rinkimus) šalies gyvenimui. Galimybė daryti įtaką gimdo pareigą neprarasti ryšio su savo ugdytiniu. Žmogus savo valia įgyvendindamas rūpybą, sukuria abipusę priklausomybę ir pareigą nepalikti be priežiūros savo rūpintinio. Toks paternalistinis ryšys ir yra saviraiškos motyvas, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Šį tikslą galima pasiekti tik pertvarkius dabartinę partijų valstybę į piliečių valstybę, kurioje kiekvienas parlamentaras atstovautų ne savo partijos, o pilietinės aplinkos interesams. Situacija, kai pusė Seimo narių atstovauja ne piliečių socialinių grupių interesams, o vos 2 – 3-ims procentams partijose apjungtų piliečių, nėra normali.

Kalbant apie piliečių valstybę ir pilietinę visuomenę, svarbus vaidmuo tenka Konstitucijai. Kas yra Konstitucija ir kokia Konstitucija ugdytų tautos pažangą bei valstybingumo kultūrą?

Konstitucija savo prigimtine prasme yra valstybingumo ryšiais susietų piliečių visuotinė sutartis. Savo paskirties prasme valstybės Konstitucija yra svarbiausias viešojo gyvenimo lingvistinis norminis modelis. Vartojant kitus terminus, galima pasakyti, jog Konstitucija – tai prigimtinių ir institucinių valstybingumo subjektų direktyvinė instrukcija arba pagrindinis įstatymas. Jeigu į Konstituciją pažvelgti šio akto reguliacinės apimties prasme, tai ji turėtų atspindėti svarbiausias tautos viešojo gyvenimo subjektinę ir objektinę puses; t.y.:

a) svarbiausių konstitucinių subjektų ( žmogus, tauta, valstybė) statusą;

b) pagrindines tautos vertybines orientacijas, mobilizuojančias konstitucinių subjektų kryptingą veiklą taip, kad visiems laikams būtų išsaugotas tautos tvarumas;

c) turimų ir siekiamų vertybių vartosenos ir apsaugos teisines technologijas, kad piliečių dauguma dėl klaninių interesų grupių savanaudiškumo ar išorinių jėgų poveikio neprarastų prigimtinių ir sutartinių savo teisių bei laisvių, kiekvienam piliečiui, kaip visuotinės sutarties dalyviui, užtikrinant galimybę ginti sutartines savo teises.

Vertinant dabartinę Lietuvos Respublikos Konstituciją, tektų pažymėti keletą esminių jos trūkumų. Pavyzdžiui, nustatydama gamtinio paveldo priklausomybę LR Konstitucija ( 47 str. 1d.) jo savininku nurodo ne tautą, o valstybę ( tai sudaro psicholologines prielaidas valstybinių institucijų vadovams jų valdomus išteklius laikyti institucijų nuosavybe ir nevaržomai savavaldžiauti); LR Konstitucijos 33str. 1dalis suformuluota taip, kad atrodo, jog ne piliečiai suteikia įsigaliojimus valdžios įstaigoms valdyti šalį, o valdžios įstaigos leidžia piliečiams kažkiek dalyvauti šalies valdyme; LR Konstitucijos 109 str. 1d. , nustatydama, kad teisingumą valstybėje vykdo tik teismai, užuot nustačius, kad ginčus dėl teisėtumo ir teisingumo sprendžia teismai, lingvistiškai uždraudžia kitiems konstituciniams subjektams elgtis teisingai, t.y. atlikti pareigą tiesai.

Vengdami tiesos ir žvelgdami į savo valstybingumą per rožinius akinius bei liguistai vertindami kiekvieną pasiūlymą reformuoti tautos savivaldą konstitucinės reformos būdu, mes išties galime netekti ne tik tautinės savasties, bet ir pensijinio apsirūpinimo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"