Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Kad nepasiliktume mirusiųjų kapuose...

 
2016 11 05 6:00

Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai būdami prisikėlimo vaikai. Iš Evangelijos pagal Luką

Likus porai savaičių iki Kristaus, visatos Valdovo, šventės, kuria užbaigsime ne tik liturginius metus, bet ir Gailestingumo jubiliejinius metus, per šio sekmadienio skaitinius esame kreipiami į „galutinius“, taigi svarbiausius klausimus.

Evangelistas Lukas mini sadukiejus, neigiančius mirusiųjų prisikėlimą. Iš tikro sadukiejai suvokia jį per daug žmogiškai, nes įsivaizduoja jį kaip amžinai besitęsiantį žemišką gyvenimą. Jie duoda tokio nesibaigiančio gyvenimo absurdiškumo pavyzdį: septyni broliai per savo gyvenimą buvo vedę tą pačią moterį, kuri, vienam mirus, ištekėdavo už kito. Jei yra prisikėlimas – kurio gi žmona danguje ji būtų?! Negi „ten“ bus neteisybė, chaosas, negi žemėje slegiantis blogis truks amžinai? Jei prisikėlusiųjų dangus yra tik „tai“, jis prieštarauja paties Dievo norėtai tvarkai. Kadangi Dievas pats sau negali prieštarauti, tai reikštų, kad prisikėlimo nėra, kad tai – mūsų svajonių projekcija į ateitį.

Prisikėlusiųjų gyvenimui bent kiek suvokti neužtenka nei reinkarnacija paremto požiūrio, nei evoliucijos ar kokios kitos „mokslinės“ teorijos išvedžiojimų: bus pavojus matyti žmogų kaip po visatą besiblaškantį rūką arba liūdnai komposte savo dienas užbaigiančią įspūdingų ląstelių sistemą...Taigi amžinybę suprasime per daug žmogiškai arba iš viso ją neigsime. Tik iš pačios Tiesos – Dievo ateinantis apreiškimas mūsų ribotam protui gali šiek tiek praskleisti uždangą to pasaulio, kurio niekada nesame patyrę.

Lygindamas su „šio pasaulio“ vaikais, kurie veda ir išteka, Dievo Sūnus Jėzus parodo, kuo ypatingas „anas pasaulis“. Jėzus nurodo tris esminius prisikėlusiųjų pasaulio elementus: tolygumą angelams, Dievo įsūnystę, prisikėlimo įsūnystę. Trumpai pažvelkime į kiekvieną iš šių elementų.

Tolygumas angelams tiesiogiai siejamas su negalėjimu numirti, o ne su angeliška prigimtimi, kuri tobulumu pranoksta visus regimus kūrinius. Mes vienu mostu esame pakeliami daugybe šviesmečių aukščiau didingiausių mokslinių išvadų apie žmogų ar to, ką lakiausia žmonių vaizduotė galėtų pasakyti apie aną pasaulį. Žmogus negendančiu kūnu įžengs ten, kur viešpatauja nemirtingi, vien dvasiniai kūriniai, ir išliks žmogumi, nepavirsdamas angelu ar dar kokia kita dvasia! Tai panašu į peteliškės mėginimą perskristi degantį mišką nepažeistais sparneliais. Paprastai toks mėginimas nepavyksta (peteliškei suspirgėti užtenka ir žvakės), o čia – kūniškai būtybei ne tik pavyksta amžinai atlaikyti dvasinės šviesos ir meilės ugnį, bet ir tokios būsenos pasiekti tobulo džiaugsmo palaimą.

Jėzus žmogų prilygina angelams ir tai teigia ne kaip mokslininkas ar kokios nors religinės partijos atstovas, bet kaip Dievas, Žodis, tapęs kūnu. Jei visos begalinės dvasinės ir fizinės visatos Kūrėjas bei Šaltinis sugebėjo „susitraukti“ į mikroskopinę dėžutę (Betliejaus kūdikėlį), tai kodėl Jam turėtų būti neįmanoma padaryti ir atvirkštinį reiškinį – ribotą, kūnišką būtybę išaukštinti iki begalybės? Čia nė kiek neperlenkiame, nes pats Jėzus teigia (kaip antrą esminį anapusinio gyvenimo elementą), jog prikeltasis bus Dievo vaikas (pažodžiui „sūnus“). Žmogus bus lygus su angelais, bet nebus angelas: jis bus kur kas daugiau nei angelai – jis bus Dievo sūnus, Dievo dukra, savo gyvenimą, nemirtingumą gaunanti ar gaunantis tiesiogiai iš Dievo. Gražiausia, vaisingiausia žmogiškos meilės tarp vyro ir moters patirtis bus praplėsta, taip sakant, iki dieviškojo gebėjimo mylėti, būti vaisingam: troškimą tuoktis visiškai pasotins paties Dievo Meilė, vienybė su Juo.

Pirmus du amžinojo gyvenimo elementus apibendrina trečiasis. Prisikėlimo vaikai gyvenimo semiasi iš savo Tėvo – Dievo ir dėl to yra nemirtingi kaip angelai. Buvimas prisikėlimo vaiku reiškia mirtį nugalėjusio Kristaus pergalę mumyse pačiuose prieš visa, kas veda į mirtį, prieš patį mirties geluonį – nuodėmę ir jos baisią pasekmę – mūsų kūnišką mirtį. Prisikėlimo vaikas nėra apsaugomas nuo mirties, tačiau su Prisikėlusiuoju pereina per mirtį, kad atgimtų naujam, nemirtingam gyvenimui su perkeistu, pašlovintu kūnu. Prisikėlimo vaiku tampame per gyvą ryšį su Kristumi. Per Krikštą, gimdami iš Šv. Dvasios, ypatingu būdu tampame Dievo vaikais, kuriuos savo Kūnu ir Krauju (komunija) ir savo tiesa (Dievo žodžiu) maitinti ateina prisikėlęs Kristus. Tokiu būdu, vis labiau vienydamiesi su Juo, susivienijame ir su Jo prisikėlimu. Pats patyręs žmogaus dalią, Kristus kaip geras ir gailestingas ganytojas mus lydi kiekviename žingsnyje per viso gyvenimo išbandymus iki pat mirties slenksčio ir toliau – iki pat Tėvo namų amžinybėje.

Tikrasis krikščionio identitetas – būti Dievo vaiku, Prisikėlimo vaiku. Prašykime Šv. Dvasios, kad negyventume pasaulyje kaip našlaičiai, neturintys vilties, o apraudodami savo mirusiuosius, užmigusius Viešpatyje, nepasiliktume jų kapuose...

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"