TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kad vilkas avių nenuneštų

2016 05 12 6:00

Po tam tikros pertraukos žiūrėjau vienos komercinės televizijos žinias. Trys pirmi reportažai manęs nenustebino. Kaip jau įprasta komercinėse televizijose, jie buvo skirti nykioms kriminalinėms istorijoms, kuriozinėms teismų byloms, kritimams iš balkono, nuo dviračio ir pan. Ketvirtas reportažas buvo skirtas kažkokiems gaisrams kažkokioje JAV valstijoje. Dar keletas kaleidoskopinių margumynų iš užsienio, ir jau – orai. 

Žinojau, koks paprastai būna televizinių žinių lygis, bet kad žinios gali būti išvis be visuomeniškai reikšmingesnių žinių – čia jau buvo naujiena.

Nesinorėtų plunksnos broliams priekaištauti ir jų mokyti, ypač ką tik paminėjus gražią pavasario šventę – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Žinau, kad finansinė daugelio žiniasklaidos priemonių padėtis nepavydėtina, nutuokiu, jog tokiu būdu išspaudžiami geriausi rezultatai (t. y. auditorijos reitingai) mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis, sutinku, kad, ko gero, iš tiesų būtent tokių žinių pageidauja dauguma vartotojų.

Vis dėlto keista: jei jau žiniasklaidos veiklos vykdymas yra tokia kankynė, kam kankintis? Gal tada reikėtų pasukti į pelningesnį verslą? Valdyti televiziją tam, kad suktum rusiškus serialus? Kad rodytum savo draugo politiko šunį? Kad turėtum parengtą kanalą savo kito verslo ar savo partnerių interesams „pridengti“, nors tai jau darosi visiškai neveiksminga? Iš tiesų, ar gali būti didesnė kankynė?

Girdžiu kalbant, kad žiniasklaida yra toks pat verslas kaip ir kiti. Tuo norima pasakyti, kad svarbiausias tikslas čia yra pelnas (tiesa, tai pamirštama, kai prasideda diskusijos apie mokesčių lengvatas). Su tuo sunku sutikti. Bet koks save gerbiantis verslas turi projektuoti, kaip jis prisidės prie visuomenės pažangos. Žinoma, paneigti ekonominio faktoriaus neįmanoma, tačiau žiniasklaidos priemonė be tegul nors mažiausios kibirkštėlės, be pozityvios, kuriančios misijos panėšėja į monstrišką būtybę, griaunančią visuomenę. Ta griaunamoji jėga atsisuks ir galų gale sunaikins pačią žiniasklaidos priemonę. Kai ką panašaus jau ir regime.

Žiniasklaida Lietuvoje, ačiū Dievui, laisva. Tokiais tarptautinių reitingų liudijimais galime pasigirti net prieš kai kurias senos demokratijos šalis. Deja, žiniasklaidos laisvė savaime dar nereiškia jos kokybės. Žiniasklaidos priemonių Lietuvoje iš tiesų yra gausu, kai kas teigia – gal net pernelyg gausu. Vartotojų medžioklė neretai įgyja iškreiptas formas, o tai lemia, kad šaižių balsų ir akį rėžiančių vaizdų gausybėje darosi nesunku pasiklysti. Yra daug sąžiningai dirbančių žurnalistų, bet žurnalistinės etikos pažeidimai vis dar yra kasdienybė.

Pastebiu nerimą keliančią tendenciją – medžiodamos mažas ir dideles sensacijas žiniasklaidos priemonės gana dažnai neatsijoja tikrų faktų nuo tikėtinų, bet nepatvirtintų įvykių bei spėlionių. Negana to, viešoji erdvė yra neįtikėtinai jaudri. Vienas ar kitas šūktelėjimas staiga gali sukelti kurtinantį aidą, o gal net visiškai neproporcingą minėtam šūktelėjimui akmenų griūtį. Greitai gali atsitikti taip, kad, nors turėdami daug ir laisvų žiniasklaidos priemonių, pradėsime gyventi kreivų veidrodžių karalystėje.

Komentaro apimtis neleidžia aptarti šio klausimo išsamiai, tad pateiksiu tik keletą pavyzdžių.

Praėjusį mėnesį žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad Rusijos sraigtasparniai buvo įskridę į Lietuvos teritoriją. Šis faktas buvo konstatuojamas pranešimų antraštėse, o pirmaisiais teksto sakiniais buvo skelbiama, kad šį faktą patvirtino Krašto apsaugos ministerija (KAM) ir kitos tarnybos. Deja, pranešimų tekstuose ministerijos atstovų nuomonė net nebuvo pateikiama. Kalbinami pasienio tarnybų ir kariškių atstovai kalbėjo viso labo apie galimą pažeidimą, kiti pridurdavo, kad dėl tokio pažeidimo išvis nėra tikri. Tą dieną, balandžio 14-ąją, KAM paskelbė net 5 pranešimus spaudai įvairiais klausimais, tačiau apie sraigtasparnių įskridimą juose neužsimenama.

Kiek panašus, nors ir kitoks atvejis buvo praėjusią savaitę. Pranešimų antraštėse skelbta apie avariją Astravo atominėje elektrinėje (AE) – nugriuvusias atramines konstrukcijas. Visų pirma, ką reiškia žodis „avarija“? Tai yra nelaimė, susijusi su technika – statybinių konstrukcijų griūties avarija paprastai nevadiname. Galbūt todėl žodis „avarija“ buvo tik pranešimo pavadinime, o tekste tai virto jau tik „incidentu“. Ir išvis, ar minėta konstrukcijų griūtis įvyko? Galbūt taip, o galbūt ir ne. Apie ją pranešė tik nepriklausomas Baltarusijos naujienų portalas, įsikūręs užsienyje. Paskelbtos statybų broko nuotraukos, tačiau jos padarytos tokiu būdu, kad, be pačių konstrukcijų, nematyti jokio kito objekto, kuris leistų identifikuoti vietą. Oficialusis Minskas šį incidentą paneigė.

Astravo AE – jautri tema, tad suprantamas žiniasklaidos noras savo vartotojus „nudžiuginti“ naujienomis apie ten nutinkančius negerus dalykus. Tiesa ir tai, kad gauti patikrintą informaciją apie tai, kas dedasi statybvietėje, beveik neįmanoma. Tačiau ar tai gali būti pateisinimas tam, kad būtų pažeista žurnalistikos amato abėcėlė ir nepatikrinta informacija peršama kaip neabejotinai tikra?

Esama nelabai atsakingų politikų, kurie pasvarsto: esą Juodkrantėje prieš keletą metų galėjo būti išsilaipinę rusų specialiosios paskirties dalinių kariai. Ir nors akivaizdu, kad tų karių niekas nei matė, nei fiksavo, žiniasklaidos priemonės skubėjo paskelbti: „Juodkrantėje buvo išsilaipinę rusų diversantai.“

Dabar lieka tik padaryti logišką išvadą ir konstatuoti, kad tokią isteriją kursto ir kreivų veidrodžių karalystę žiniasklaidoje kuria Kremliaus ranka... Ne, žinoma, taip nesielgsime. Bet kas pasakys, kodėl žiniasklaidos priemonės lenktyniauja viena su kita, stengdamosi neverčiamos, laisva valia pateikti tokią informacijos ir dezinformacijos pynę, kurią norėdamas pats susukti Kremlius turėtų gerokai paplušėti?

Yra lietuvių liaudies pasaka apie piemenį, kuris mėgdavo pajuokauti, vis šaukdamas „vilkas, vilkas!“ Kelis kartus jis tokiu būdu ant kojų sukėlė kaimo bernus. Galų gale vilkas iš tikrųjų atslinko ir išpjovė avis, o į piemens šauksmus niekas nekreipė dėmesio, nes bernai buvo įsitikinę, kad piemuo ir vėl juokauja…

Kas turi ausis, teklauso.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"