TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kada liausimės barškinę rožančius?

2014 10 04 6:00

Kai kurios mielos mūsų močiutės nesiskiria su savo pamėgtais rožančiais nei dieną, nei naktį. Norisi jų paklausti: kaip jums nenusibosta vis barškinti ir barškinti tą savo rožančių, vis kartoti tą patį per tą patį? O močiutės tikriausiai atsakytų: kad tu žinotum, vaikeli, kokia meili ta malda, bent sekmadieniais ir pats ją sukalbėtum.

Dėkui Dievui, praėjo laikai, kai atsakingas pareigas einantis sūnus, radęs motiną, pašarvotą su maldos priemonėmis, privalėdavo ją „nuginkluoti“: ištraukti šventą paveikslėlį iš sustingusių pirštų, numauti apie ranką apvyniotą rožančių. Kitaip atitinkamose sferose būtų buvę suabejota jo idėjiniu tvirtumu ir politiniu patikimumu.

Pagal seną tradiciją katalikai yra pratę spalio mėnesį kasdien atlikti šią maldą. Iš kur ji?

Ne tik krikščionys turi paprotį kai kurias trumpas maldeles daugsyk kartoti, pasinaudodami kokiu nors vėrinėliu ar kuo panašiu, padedančiu išlaikyti tam tikrą ritmą. Mėgsta tokią maldos formą budistų vienuoliai, kai kas panašaus aptinkama ir tarp musulmonų.

Maldingiems krikščionims lūpų maldos idealas buvo ir tebėra 150 eilių ir giesmių rinkinys, vadinamasis Psalmynas. Būdavo vienuolių, sugebančių atmintinai išmokti visą Psalmyną... lotyniškai. Pasauliečiams tokia užduotis neįveikiama ir nelabai prasminga, kai nesuprantamas turinys. Užtat jiems priimtina kartoti angelo Gabrieliaus ir šv. Elžbietos, Jono Krikštytojo motinos, pasveikinimą būsimajai Jėzaus Kristaus gimdytojai „Sveika, Marija“.

Pamažu, bene XIII amžiuje, nusistovėjo 150 „sveikamarijų“ junginys, atitinkantis 150 psalmių skaičių. Jis būdavo suskirstomas į tris dalis: I džiaugsmingieji išganymo istorijos įvykiai, arba paslaptys, primenančios Jėzaus gimimą ir kūdikystę; II skausmingieji - Jėzaus kančią ir mirtį, pagaliau III garbingieji - Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų ir jo Motinos išaukštinimą. Šventasis popiežius Jonas Paulius II dar įterpė Kristaus viešosios veiklos ryškiųjų įvykių prisiminimą: tai Jėzaus krikštas, jo pirmasis stebuklas Galilėjos Kanos vestuvėse, Evangelijos skelbimas visoje Šventojoje Žemėje, didingas atsimainymas ant Taboro kalno, nuostabūs ligonių išgydymai ir Paskutinė vakarienė. Šitaip susidarė 200 „sveikamarijų“, padalytų į dešimtukus ir primenančių 20 mūsų išganymui svarbių įvykių. Taigi mūsų močiutės nėra tokios jau mažaraštės, jeigu atsimena 20 reikšmingų įvykių eilę ir kiekvieno jų prasmę. Ar tik močiutės? Toli gražu. Daugelis rimtų suaugusiųjų ir žvalaus jaunimo taip pat šią maldą mielai praktikuoja.

Tie gerbiamieji „Lietuvos žinių“ skaitytojai, kurie yra alergiški viskam, kas religiška, jau anksčiau nutraukė šio straipsnioko skaitymą, nors bendram išsilavinimui pravartu ir tai, kas čia dėstoma. Taigi tęsiame.

Šia proga ne vienam Naujojo Testamento skaitytojui ateina į mintį Kristaus įspėjimas, paskelbtas vadinamajame Pamoksle nuo kalno: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Evangelija pagal Matą, 6 skyrius, 7 eilutė). Įspėjimas išties atmintinas rožančiaus barškintojoms (-ams). Sunku įžiūrėti beminčio tų pačių gražių žodžių kartojimo prasmę. Prasmingiau būtų sukalbėti vieną dešimtuką, apmąsčius paslapties turinį (galbūt pasitelkus Naująjį Testamentą), negu be minties atbarškinti visą dalį ar visas keturias dalis.

Pats kartojimas ne visada yra bemintis ir bejausmis. Čia rašančiajam įkrito į atmintį, kaip 1945 metų pavasarį Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios salėje klierikas Albertas Talačka (vėliau dekanas ir monsinjoras, 1921-1999) pasakojo Pirmajai komunijai besirengiantiems vaikams tokią matytą sceną: važiuoja traukiniu jauna mama, prie jos glaudžiasi vaikutis, ir vyksta nebaigiamas pokalbis: „mama-pupa-mama-pupa-mama-pupa“, ir nieko daugiau jiems nereikia, abu labai laimingi. Viskas priklauso nuo nuoširdumo.

Pats pavadinimas „rožančius“ mūsų paimtas iš lenkų kalbos różaniec, lotynų rosarium - rožių daržas, rožynas, vokiečių Rosenkranz - rožių vainikas, rožynas. Amerikos lietuviai, besirūpinantys gimtosios kalbos švara, pasiūlė rožinio pavadinimą. Turbūt pagal „krepšinį“, „tinklinį“, suprask: žaidimą. Tačiau ši malda nėra žaidimas, todėl kur kas tiksliau būtų lietuviškai ją vadinti rožynu - maldos rožių bei apmąstymų Švenčiausiajai Motinai gėlynu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"