TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kada lietuviai susitaikys su politika?

2007 05 03 0:00

Po Prancūzijos prezidento rinkimų pirmojo rato komentatoriai entuziastingai paskelbė: prancūzų visuomenė susitaikė su politika!

Prancūzai dalyvavo rinkimuose nepaprastai gausiai, nes jie patikėjo, kad šalies ateitis priklauso nuo jų pačių, yra jų rankose. Tai iš tikrųjų politiškai brandžios tautos požymis.

Kaip tai nepanašu į situaciją Lietuvoje! Neperžengiamas atotrūkis tarp visuomenės ir valdžios, minimalus pasitikėjimas visomis valdžios institucijomis, visuotinis pesimizmas ir nihilizmas. Tokių dalykų neatsiranda be pagrindo.

Iš tikrųjų Seimą turime prastą, skęstantį tarpusavio rietenose, neužsiimantį tuo, kuo turėtų užsiimti. Daugelis partijų kur kas labiau rūpinasi savo reikalais negu valstybės interesais. Įvairiausių blogybių rasime ir kitose valdžios instancijose.

Susidaro tarsi koks užburtas ratas: valdžia bloga, bet kad ir kaip ten būtų, ją išsirenka patys žmonės, o paskui jos nekenčia ir nepasitiki, neina balsuoti. O demokratinėje valstybėje nėra kito būdo keisti valdžią, kaip tik rinkimai. Tad kaip tą užburtą ratą pralaužti?

Lyg ir nėra kito būdo, kaip tik ugdyti visuomenės politinį sąmoningumą ir politinę kultūrą. Kai kas ta linkme jau ir daroma - tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek švietimo institucijų, ir tai gerai, nors veikimo metodai ir rezultatai ne visada atrodo patenkinami. Bet vis tiek - šie darbai yra esminiai.

Norisi kalbėti ir apie kitus dalykus. Paklausti, ar teisinga dažnai peršama nuostata, esą valdžios ir visuomenės antagonizmas yra ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas. Kad valdžią reikia ne tik nuolat kontroliuoti (tai yra teisinga), bet ir nuožmiai kritikuoti.

Nuožmi kritika (toli gražu ne visada pagrįsta) itin pamėgta kai kurių politinio gyvenimo interpretatorių, ji užpildo didelę viešosios informacijos erdvę. Kiekviena vyriausybė padaro ir gerų, ir blogų darbų, bet linkstama rašyti tik apie pastaruosius. Labai trūksta geranoriško dialogo tarp oponuojančių politinių jėgų. O jei toks užsimezga, skubama jį diskredituoti ar bent kvestionuoti.

Štai kad ir mažumos Vyriausybės veikla, remiama opozicinės Konservatorių partijos. Manau, tai vienas sėkmingiausių valstybės politinių projektų. Bet štai jau pasigirsta balsų, kurie skelbia nepasitenkinimą tokia padėtimi. Jų manymu, opozicija, remdama Vyriausybę, neatlieka savo prigimtinės funkcijos, ji esą tampa formali. Ieškoma būdų tokį bendradarbiavimą sugriauti kaišiojant į ratus įtarinėjimų ir nepasitikėjimo pagalius. Tie patys žurnalistai, kurie dar neseniai siundė opoziciją prieš Vyriausybę, dabar kone kaltina tą pačią opoziciją, neva ji ėmusi griauti Vyriausybę. Ar tai ne tipingų politinių intrigantų darbai? Ar tai ne manipuliavimas fragmentine VSD tyrimų medžiaga, kurios išsireikalavo Seimas, tų pačių žurnalistų skatinamas?

Arba vėl. Ko vertos jau kito žurnalisto rimtame politologiniame žurnale skelbiamos insinuacijos, kad Vyriausybei, matyt, gerai sumokėta už jos dabar vykdomą energetikos politiką? Tarsi svarbiau būtų mesti neįrodytų įtarimų gniūžtę, negu prisiminti gerus Vyriausybės darbus (kad ir indėlių grąžinimą, sėkmingą "Mažeikių naftos" pardavimą, mokėjimą tartis ir susitarti su politiniais oponentais). Bet iškelti pozityvą nematoma reikalo.

Labai stiprios politologų ir kitokių komentatorių jėgos siekė nuversti Algirdo Brazausko Vyriausybę ir džiūgavo, kai tai atsitiko. O dabar pasirodo, kad šio nuvertimo pagrindinis iniciatorius buvo Albinas Januška, ant kurio tie patys informacinio lauko veikėjai jau senokai karia visus šunis, remdamiesi vis ta pačia Seimo išsireikalauta VSD medžiaga. Joje dėstomi ne faktai, o tik nuogirdos, nuomonės, gandai, todėl ja remdamasi prokuratūra net negali pradėti ikiteisminio tyrimo. Arba kiek negatyvių atsiliepimų sukėlė prezidento metinė kalba: girdi, jis nepasitiki nei tauta, nei demokratija, yra valdomas vėl to paties A.Januškos, o šis demonizuojamas ir vaizduojamas kone įsikūnijusiu absoliučiu blogiu, jam suteikiant antgamtinių galių vairuoti Lietuvos politiką.

Taip kaitinamas ir maišomas politinių gandų, insinuacijų ir apkalbų katilas, kuris tikrai neprisideda prie visuomenės klimato gerinimo. Be to, atkakliai nenorima girdėti kitokių balsų. Štai teigiama, neva A.Januška stengėsi įteigti Vyriausybei, kad MN reikia parduoti kazachams, o tai, sakoma, būtų atitikę Maskvos interesus, bet Mažeikiai buvo parduoti lenkams. Gediminas Kirkilas teigia, kad tuo klausimu jam labai gerai patarinėjęs A.Januška. Tad kur čia tiesa? Ir kodėl premjeras neturėtų pasitikėti savo patarėju?

Ar vėl reikia iš piršto laužti motyvus? O gal vertėtų išgirsti, ką šiuo klausimu sako premjeras?

Tik šitaip būtų laikomasi dar antikos išminčių nurodyto kelio į tiesą: audiatur et altera pars - tebūnie išklausyta ir kita pusė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"