TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kada Nepriklausomybę pamils ir sovietmečio vaikai?

2014 02 13 9:00

Vis mažiau laiko lieka iki didžiojo Vasario 16-osios jubiliejaus. 2018-aisiais švęsime 100 metų, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę jau kaip moderni, demokratiška, tautinė valstybė. Vasario 16-oji - diena, kai galime apmąstyti ir pasitarti, ar tinkamu keliu Lietuva eina, ar tuos prioritetus renkasi ir kaip Tauta vertina savo šalį.

Neseniai dalyvavau sociologės Rūtos Gaudiešienės paskaitoje apie Lietuvos visuomenę. Įdomiausias pasirodė patriotiškumo aspektas. Tyrimo duomenimis, Lietuvos patriotais save laiko daugiausia jaunimas ir pensijoje esantys garbaus amžiaus senjorai. Vidutinio amžiaus žmonės, ypač iš mažesnių miestų ir gaunantys mažesnes pajamas, sako esantys nepatenkinti valstybe ir nejaučiantys jai meilės. Kai kalbama apie šias tris kartas, jokiu būdu nereikėtų apibendrinti, kad visi be išimties taip mano. Bet galima išskirti vyraujantį požiūrį ir apie tai diskutuoti.

Kas yra patriotizmas arba Tėvynės meilė? Kiekvienas, atsakydamas į klausimą, ar yra patriotas, turbūt sudeda skirtingus akcentus, tačiau visi patriotai, ko gero, turėtų prisipažinti esantys laimingi būdami lietuviai. Laimė - subjektyvus, bet išmatuojamas dalykas. Kiekvienas žmogus turi savo laimės kriterijus – šeima, pinigai, namai, draugai, kaimynai, pripažinimas, darbas, o visa tai sudėję gauname subjektyvių vertinimų visumą – Lietuvą.

Nors jaunimas ir senjorai laiko save patriotais, jų supratimas apie tai, pasak mokslininkės, kardinaliai skiriasi. Patriotas jaunuolis nesusikalbėtų su garbaus amžiaus patriotu. Senjorams rūpi istorija, simboliai, tautinės vertybės, tradicinė šeima, stipri valstybė, kariuomenė, pagarba rezistencijai ir kiti nujaučiami dalykai. Iš paminėtų sąvokų nesunku suvokti, kad kalbama apie Pirmąją Respubliką ir Antano Smetonos valdymą. Būtent iki 1940 metų patriotizmas buvo suprantamas kaip tautinės valstybės statybos prioritetas. Tuo metu gyvenę žmonės arba jų vaikai patys dalyvavo savo valstybės kūrimo procese, ir tos vertybės, toks valstybės įsivaizdavimas išliko iki šių dienų. Nors šiandien Lietuvoje senjorų daug kas netenkina, viską apsvarstę jie randa savo idealus Tėvynėje ir vis dėlto sako mylintys savo šalį.

Visai kitoks jaunų žmonių supratimas, kas yra valstybė, kurią jie myli. Lietuva asocijuojasi su demokratinėmis vertybėmis ir liberaliomis laisvėmis: laisve keliauti, mokytis ir dirbti, kuo mažesniu nurodinėjimu, kokį gyvenimo būdą pasirinkti, stipriu proeuropietiškumu, neįsivaizduojamu gyvenimu be interneto ir išmaniųjų technologijų, karjera, asmenine nepriklausomybe. Iš šių sąvokų lengva atpažinti dabarties Lietuvą.

1990 metų kovo 11-oji atpūtė į šalį laisvės sūkurį, kuris suteikė daugybę galimybių, tačiau kai kam tai buvo vėjas, išstūmęs iš po kojų žemę. Tarp labiausiai nusivylusiųjų Nepriklausomybe - sovietmečiu gimusi ir augusi karta. Didelė dalis tuo metu savo asmenybę suformavusių žmonių susikūrė visai kitokį Tėvynės vaizdą nei senjorai ar dabartinis jaunimas. Nepriklausoma Lietuva turi mažai ką bendra su sovietinėmis vertybėmis. Kai kurie mūsų 50-mečiai jaučia nepasitenkinimą, nes vertybės, kuriomis jie tikėjo anksčiau, žlugo, o dabartinis gyvenimo tempas neatitinka lūkesčių. Dažnas jų sako: nėra darbo, mažos algos, klesti nusikalstamumas, daug narkomanų ir pasileidėlių, Vakaruose žmonės gyvena geriau, mūsų politikai, partijos ir Seimas yra supuvę, korumpuoti, o Rusija - draugiška šalis. Šių žmonių pasąmonė atkuria sovietmečio riboženklius – paskyrimus į darbo vietą, garantuotą būstą, uždarytas sienas, visuotinį nepriteklių, „blatus“, skundus, tariamą nusikaltimų nebuvimą ir t. t.

Sovietinė gyvenimo filosofija giliai įsirėžė į sąmonę, nes buvo kalama pačiu imliausiu žmogaus gyvenimo etapu – jaunystėje. O jaunam ir obuoliai didesni, ir gėlės kvapnesnės. Todėl dabar dažnam vidutinio amžiaus žmogui sunku pripažinti Nepriklausomybės laimėjimus, kurie yra priešingi sovietmečio standartams. Norisi nematyti laimėjimų, bet sureikšminti nesėkmes, ir tada atsiranda tas lietuviškas dejavimas, niurzgėjimas.

Man ir pačiam jau per 50 metų, gimiau sovietmečiu, todėl puikiai suprantu savo kartą. Tačiau nesigręžiodamas atgal ieškau kitų, ne sovietinių idealų. Sau pavyzdžiu laikau senelį, smetoninės Lietuvos mokyklos mokytoją, o veržlumo semiuosi iš vaikų ir anūkų. Tada ir gyvenimas, ir Nepriklausoma Lietuva visai kitaip atrodo.

Laisvą Lietuvą labiausiai vertina laisvėje gimę ir išaugę žmonės. Sovietinis kalėjimas paliko tokį didelį randą kai kurių žmonių sąmonėje, kad dabartinė laisvė jiems atrodo nepaprastai gąsdinanti. Regis, nesinori grįžti į tautų kalėjimą, bet kartu ir trūksta tų išgriautų kalėjimo sienų. Ar mes, visuomenė, ypač politikai, galime Nepriklausomos valstybės idealais užkrėsti tą prarastąją kartą? Tai rimtas ir svarbus klausimas, kurį verta užduoti kiekvieną Vasario 16-ąją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"