TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kada pasakysime: "Stop!"

2011 01 21 0:00

Mūsų krašte linkstama abejoti, kad žmogaus teises gali užtikrinti tik demokratinė sistema ir kad jos garantas - daugiapartinė sistema. Lietuvoje žmonės partijomis nepasitiki. Kodėl? Aš nesivadovausiu LRT laidų vedėjų metodika: "Visus atsakymus gausite mano vedamoje laidoje" (V.Savukynas). Nesu ir "Paskutinė instancija". Todėl pajėgus pateikti tik savo įvykių eigos versiją ir apmąstymus. Norėdami suprasti įvykių eigą, negalime ignoruoti mąstymo paveldo, kuriame įžvelgčiau tris aspektus: valdymo mechanizmą, turtinius santykius ir kosmopolitizmo (globalizmo) diegimą.

Sovietų Sąjungoje Komunistų partija buvo imperijos valdymo mechanizmas: neįsisukęs į jį asmuo negalėjo daryti menkiausios administracinės karjeros. Tačiau į jį patekti buvo lemta ne visiems, sakykim, aukštosios mokyklos laborantas neturėjo jokių šansų į ją įstoti.

Visi sprendimai buvo priimami Maskvoje. Vietose - tik direktyvų vykdytojai, kuriems neleista savarankiškai priiminėti politinių sprendimų. Jeigu ką nors buvo galima pasiekti, tai tik apeinant nustatytas regulas. Išsiugdė negebančių savarankiškai priimti sprendimų, bet gebančių apeiti įstatymus karta.

Visas turtas imperijoje priklausė valstybei, juo faktiškai disponuodavo asmuo, stovintis piramidės viršuje. Tai labiau priminė faraonizmą negu socializmą. Žmogus, nekritikuojantis politinės imperijos struktūros ir jos aukščiausiųjų pareigūnų, jautėsi saugus (jam negrėsė nedarbas).

Po nepriklausomybės paskelbimo likusį be priežiūros valstybės turtą "suglobojo" apsukrūs asmenys - susiformavo oligarchinės (šis virsmas būdingas visai iširusiai imperijai) struktūros. Be jų, pradėjo reikštis ir kriminalinės grupuotės (vieni banditai ir plėšikai išėjo iš kalėjimų, kiti iš pogrindžio). Vieni iš jų įsitraukė į privatizacijos procesą, kiti užsiėmė verslininkų reketavimu.

Iš kriminalinių elementų susiformavęs turčių sluoksnis nieko nekūrė, tik vartojo, bet jis sudarė sąlygas šou verslui (verslininkas, mąstantis apie savo verslo ateitį, nemokės "žvaigždūnams" tūkstančių už vakarėlį). Dabar vieni šio sluoksnio veikėjai vėl atsidūrė kalėjimuose, kiti - išsišaudė, treti patys papildė vargšų gretas, o šoumenams nieko kita nebeliko, kaip veržtis į politiką.

Demokratinės visuomenės požymis - teisė mąstyti, analizuoti. Mes ją turime. Pralaimėjusieji rinkimus nuleidę galvą sutinka su rinkėjų verdiktu. Mūsų seimūnai tarpusavyje Seime nesimuša, kaip Rusijos ar Ukrainos parlamentarai. Tik Estijoje kiek geresnė padėtis... O Latvijoje? Ten beveik po kiekvienų rinkimų subyra partijos ir kuriasi naujos. Apie kokias partijas galima kalbėti Baltarusijoje ar Ukrainoje? Rusija ir Ukraina labiau oligarchizuotos valstybės negu mes. Estai bendravo su suomiais. Net aneksuotoje Estijoje buvo matoma Suomijos TV. Tai ugdė estų demokratinį, valstybinį mąstymą.

Nepasitikint partijomis, steigiami įvairūs judėjimai. Kuo jie skiriasi nuo partijų, jeigu trokšta dalyvauti rinkimuose ir būti išrinkti? Gal tik tuo, kad judėjimų registracijai nereikalingas konkretus narių skaičius, ryškios rinkimų programos? Bet Arūno Valinsko "prisikėlėliai" jos taip pat neturėjo. Partijos turi siekti realizuoti savo rinkimų programas, bet tai pasiekiama gavus daugumą Seime, priešingu atveju būtini kompromisai, negalima ignoruoti opozicijos. Deja, tai nebuvo suprasta nuo pat nepriklausomybės atgavimo.

1992 metais Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), gavusi absoliučią balsų daugumą, galėjo vykdyti savo programą. Tačiau ji vykdė ne savo politiką, o kraštutiniųjų dešiniųjų politiką. Jeigu toje pačioje partijoje nebūtų suvokta, kad Adolfas Šleževičius partiją veda į pražūtį ir nebūtų atsisakyta jo paslaugų, greičiausiai LDDP būtų dingusi iš politinio horizonto. Nors jo vietą užėmė gana padorus žmogus - Mindaugas Stankevičius, LDDP triuškinamai pralaimėjo.

Dabartinė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė seka A.Šleževičiaus pėdomis: ji tapo asmenų, norinčių žūtbūt išlikti savo kėdėje, įkaite, o ne rinkėjams savo pažadus vykdančiu ministrų kabinetu. Tuo tarpu dabartinė opozicija bejėgė suformuoti Vyriausybę ir pakeisti A.Kubilių. Ką bendra turi "darbiečiai" su socialdemokratais? Karti patirtis tai jau įrodė: kai Algirdas Butkevičius, būdamas finansų ministru, užsiminė apie progresinius mokesčius, jam be išlygų pasipriešino Viktoras Uspaskichas, ir ministras atsistatydino. Ar išliks ši Vyriausybė iki kadencijos pabaigos, priklausys tik nuo pačių konservatorių.

Iš daugybės Lietuvos partijų tik kelios parlamentinės turi bent vizualiai normalias programas (socialdemokratai, Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai ir liberalai). Liberalų programose nerasite žodžių "tauta", "valstybė" - jiems yra tik verslininkai, lyg šie galėtų savo verslą plėtoti be darbuotojų. Liberalams Konstitucija nė motais. Tokias programas turinčios partijos seniai išnyko Vakarų Europoje. Kitos "seiminės" partijos turi tik pašėlusį norą būti valdžioje, o "darbiečiams" dar svarbu iki senaties užtęsti savo šefo bylą.

Liberalams dar liko kas veikti: Lietuvoje liko "neprichvatizuotos" tik ligoninės ir aukštosios mokyklos, tiksliau - jų pastatai ir miestų centre esanti žemė. Pavertus aukštąsias mokyklas viešosiomis įstaigomis - vienas žingsnis iki galutinio jų nusavinimo. Ignoruojama Konstitucija, piliečiai paliekami likimo valiai: užmirštas jos 53 straipsnis, teigiantis, kad "valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse įstaigose teikimo tvarką". Jeigu būsime sąžiningi, būsime priversti pripažinti, kad medicininis aptarnavimas iki nepriklausomybės (nekalbu apie diagnostiką) buvo geresnis negu dabar. Net opozicija nedrįsta priminti, kad akivaizdžiai ignoruojama Konstitucija.

Kodėl nesugebėjome susiformuoti daugiapartinės sistemos? Įžvelgčiau dvi esmines priežastis: pirma - psichologinis paveldas; antra - noras turėti tokias "partijas", kurios dabar egzistuoja. Seimūnai negali atsigirti priimamų įstatymų gausa, pamiršdami, kad valstybės stabilumas priklauso nuo įstatymų stabilumo. Tiesiog viduriuojama įstatymais ir jų pataisomis, siekiama apgaubti savo veiklą paslaptimis: Lietuvoje net valstybės tarnautojų atlyginimai - paslaptis (kaip apsisaugosi nuo korupcijos, jeigu ir toliau liks tokių paslapčių?). Atrodytų, dabartiniam Seimui rūpi tik viena: kaip save diskredituoti. Ar ne apie tai kalba tautos girdymo įstatymai (vieną dieną priimami, kitą dieną tokia pačia balsų dauguma atšaukiami).

Lietuvoje nekuriamas analitinis centras, kuriame būtų analizuojama situacija, formuojamos koncepcijos. Lietuvai reikia naujų idėjų. Ir jas švystelėjo Rolandas Paksas - savo "neatstovaujamos demokratijos" koncepciją. Matyt, jį įkvėpė arba pabuvimas Merkinės piramidėje, arba konsultacijos su Lenočka (ten, atrodytų, išminties įgavo ir Valentinas Mazuronis, siūlydamas mažinti Seimą perpus). O dabartiniai valdantieji išminties semiasi iš astrologų, pasivadinusių Laisvosios rinkos institutu.

Kol piliečiai neras mechanizmo, kaip kontroliuoti valdančiuosius, juos kontroliuos oligarchai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"