TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kada patys teisėtvarkininkai pasakys "gana"?

2010 04 27 0:00

Drįstu teigti, kad ir tarp teisėtvarkos pareigūnų yra nemažai padorių žmonių. Tokių, kuriems rūpi ne tik ateiti į darbą, kur turi būti ginamas žmogus arba kaltinamas nusikaltėlis, kur skamba kalbos apie piliečius ir teisingumą, bet ir realiai tikinčių tuo, ką daro ir sako. Yra, bet iki šiol jie tyli girdėdami, kai politikai ir visuomenė garsiai piktinasi jų darbu. Tyli, nes kai kurie nežino, kaip pasakyti tiesą, kad paskui netektų gailėtis.

Net ir po Drąsiaus Kedžio bylos drįstu teigti, kad padorių teisėtvarkos pareigūnų yra ne vienas, nors šiomis dienomis girdime tik kitokius jų darbo vertinimus. Žmonės netiki ir, matyt, teisingai daro, kad D.Kedžio mirtis susijusi su kažin kokiu užspringimu nuo skrandžio turinio, kaip netikėjo prieš keletą metų ir iki šiol, jog Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnas Vytautas Pociūnas pats iškrito pro langą, juo labiau tokiomis gėdingomis aplinkybėmis, kaip teigta anksčiau.

Ir šiandien nežinome, kas buvo D.Kedys: kovotojas už teisingumą, savotiškas Tadas Blinda - toks jis įeis į ne vieno Lietuvos žmogaus atmintį, ar žudikas? O gal nei vienas, nei kitas, todėl negalime jo likimo gretinti su V.Pociūno likimu. Bet šalia nori nenori gula dvi absurdiškos teisėtvarkos versijos apie jų žūtį, kurias išdėsčius supranti: kai kas yra slepiama. Kas ir kodėl?

Į šį klausimą turėtų atsakyti patys Lietuvos teisėtvarkos pareigūnai, o ne politikai ir ne į demonstracijas, mitingus susirinkę visuomenės atstovai.

Teisinėje demokratinėje valstybėje teisė protestuoti turi egzistuoti niekieno nevaržoma, kaip viena pamatinių visuomenės ir piliečių teisių. Tai aliarmo skambutis, neleidžiantis valdžiai užmigti ar paslėpti savo negražių darbų. Tačiau tai gali būti tik kraštutinė visuomenės protesto priemonė, kuri jokių bylų neatskleidžia. Svarbu neužmiršti, kad politikai gali ir pasinaudoti visuomene, kaip priemone jų interesams tenkinti, net pašalinant netinkamą pareigūną.

Politikai dėl kiekvienos bylos nekurs tyrimo komisijų. Bet net ir padarę tai, nebūtinai sužinos tiesą, jeigu teisėtvarkos pareigūnai bendradarbiaus su tokiomis komisijomis vangiai ir formaliai. Arba politikai į šių komisijų kūrimą žiūrės kaip į instrumentą savo politiniam populiarumui didinti.

Tačiau kaip pasiekti, kad prabiltų patys teisėtvarkos pareigūnai?

Seimas jau priėmė sprendimą, kad visi pareigūnai, esami ir buvę, atvykę liudyti į parlamento sudarytą tyrimo komisiją turėtų sakyti tik tiesą, kaip teisme, bet niekas jiems netrukdo ko nors ir nutylėti. Sakyti viską, net kai tavęs to neklausia, yra pilietinės valios išraiška. Tačiau koks pareigūnas entuziastingai stengsis atskleisti negeroves teisėtvarkos ar savo tarnybos darbe, kai žino, kuo visa tai baigėsi karininkams, pilietiškai aktyviai liudijusiems per VSD skandalą. Nors tai jau sena istorija, ji dar labai gyva įvairių tarnybų, teisėtvarkos institucijų pareigūnų atmintyje. Politikai turėtų sugrįžti prie šių išvarytų iš VSD pareigūnų likimo, atkurti teisingumą jų atžvilgiu, o tik tada tikėtis, kad jų pakviesti kiti pareigūnai atskleis įvairius savo tarnybų darbo užkulisius, įskaitant galbūt ir iki šiol įvairiai interpretuotas V.Pociūno ir D.Kedžio mirties aplinkybes.

Visi valstybės pareigūnai, juo labiau teisėtvarkos, duoda priesaiką. Didžioji dalis informacijos, kurią jie žino, yra slapta. Apie ją prabilę galėtų sulaukti atsakomybės už duoto žodžio sulaužymą. Vadinasi, politikai privalo rasti tokį teisinį sprendimą, kad pareigūnai, atskleidę informaciją parlamento sudarytai tyrimo komisijai, nepažeistų priesaikos. Turėtų būti griežtai įgyvendinta ir pareigūnų atsakomybė už informacijos slėpimą tyrimo metu. Šie veiksmai teisiškai apsaugotų teisėtvarkos pareigūnus ir užtikrintų jų atsakomybę.

Iki šiol valdžia dažniausiai apsiribodavo tik viena priemone pareigūnų atžvilgiu: jų skatinimu karjeros laipteliais aukštyn ar nubaudimu, pašalinant iš pareigų. Tai dabar taikoma ypač aktyviai. Bet niekas nesikeis, jeigu į šias pareigas ateis kiti, kurie suvoks tik viena: svarbiausia - ištikimai tarnauti tiems, kurie atleido jų pirmtakus ir padarė juos vadovais, o tarnavimas tiesai ir teisingumui, žmogaus ir piliečių teisių gynimui gali būti geras tik tada, jei nekliudys pirmajam interesui. Valstybė privalo padaryti viską, kad keliantieji sau tikslą tarnauti teisingumui nebūtų užgožti tarnaujančiųjų tik valdžiai ar neaiškių grupių interesams. Tam reikia rimtų teisėtvarkos (ir ne tik kadrų) pokyčių, kad sąžiningi, pilietiški pareigūnai joje jaustųsi tvirčiau. Teisėtvarkos institucijų vadovų atsakomybę privalu susieti su jų pareiga teikti pataisas lopant įstatymų spragas, kai tik jų ten atsiranda.

Jokia valdžia negali įskiepyti pareigūnams atsakomybės ir pilietiškumo jausmo, bet kas sakė, kad tokio jausmo visiškai nėra? Jį ypač pajutau per pastarąjį pusmetį, kai visų pirma padorių Specialiųjų tyrimų tarnybos ir prokuratūros pareigūnų dėka politikai sužinojo apie parengtus siūlymus antikorupcinių priemonių paketui, galinčiam pažaboti ateityje ne tik narkotikų prekeivių ir kitų kriminalinių gaujų vadovų, bet ir politikų nebaudžiamumą. Šie siūlymai įvairių institucijų stalčiuose išgulėjo keletą metų ir būtų toliau ten gulėję, saugomi valstybės tarnautojų, teisininkų, davusių priesaiką tarnauti teisingumui. Tačiau šį kartą minėti teisėtvarkos pareigūnai nutarė, kad gana tyliai laukti, kol valdžia susipras tuos jų siūlymus pateikti, ir bendromis pastangomis su visuomene ėmė judinti antikorupcinių klausimų svarbą.

Kodėl toks pat pilietiškumas negalėtų atsirasti ir tarp tų pareigūnų, kurie tyrė V.Pociūno ir D.Kedžio bylos aplinkybes? Juk visiems norisi dirbti tokį darbą, kurį gerbi pats ir gerbia kiti? Būtina, kad visuomenė ir toliau skirtų dėmesį rezonansinėms byloms bei negerovėms teisėtvarkos sistemoje. Tačiau teisėtvarkos reikalai pajudės teisinga linkme tik tada, kai vis daugiau pareigūnų pasakys sau, kad gana dengti tas negeroves. Šiandien vienas svarbiausių visuomenės ir teisėtvarkos uždavinių turėtų būti parengti siūlymus, kaip visuomenė, ne politikai, galėtų kontroliuoti teisėtvarką ikiteisminiu ir teismo lygmeniu, kad niekam nekiltų abejonių dėl šių institucijų veiksmų. Tačiau tai gali pavykti tik tada, kai žmonės pajus, jog yra savo krašto šeimininkai, o teisėtvarkos pareigūnai patikės visuomenės galia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"