TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kada politikai sako tiesą

2014 05 08 6:00

Jei kartais palygintume, ką kalba, kaip samprotauja politikai, esantys valdžioje ir tie patys politikai, atsidūrę opozicijoje arba visai už politinio gyvenimo ribų, gautume labai nustebti. Mat, opozicijoje atsidūrę ar ant atsarginių suolelio nutūpę politikai neretai elgiasi ir kalba priešingai nei tada, kai juos apšviečia ryški valdžios saulė.

Balandžio pabaigoje žurnale „Veidas“ buvo paskelbtas interviu su Daukanto aikštę jau apleidusiu prezidentu Valdu Adamkumi. Tie, kurie yra kritikavę prezidentą V.Adamkų jo aktyvios veiklos periodu dėl išsakomų minčių padrikumo, nuolatinio ideologinio, politologinio ir net vertybinio, švelniai tariant, neapibrėžtumo, šiandien galėtų pasidžiaugti, susipažinę su aiškiai suformuluotomis skaudžiomis įžvalgomis ir išvadomis.

Prezidentas, nevengdamas savikritikos pripažino, kad per dešimt prezidentavimo metų nepavyko padaryti šių dalykų: nesusitvarkyta su teisėsauga, nepavyko švietimo reforma. „Siaubinga“ pavadinta ir sveikatos apsaugos administravimo sritis. O tautoje pasigesta šilto bendravimo, kadaise joje vešėjusio žmogiškumo. Šiandieninę Lietuvą prezidentas mato „nesąžiningą, vertybių neturinčią“.

Pabandęs ieškoti visų tų blogybių priežasčių, V.Adamkus sumini pernelyg greitą visuomenės sumaterialėjimą, patriotizmo, žmoniškosios ir patriotinės pareigos stoką.

Kas galėtų tai paneigti? Nebent jo rūpestingai ugdyti ir globoti liberalai?...

O juk taip apie Lietuvą mąsto žmogus, dešimt metų savo rankose laikęs gana daug svertų, galinčių pakeisti, pagerinti padėtį!.. Tačiau tuomet prezidentas V.Adamkus arba vengdavo sprendimų, arba priimdavo tokius, kurie tik pagreitindavo šalies riedėjimą į tą padėtį, kurią jis pats šiandien įvertina kaip blogą. Juk būtent jam esant valdžioje, iš liberalios Švietimo ir mokslo ministerijos sklido mada žeminti ir niekinti didžiuosius patriotus, tautos ir valstybės kūrėjus Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, kartu paniekinant ir patriotinę pareigą tautai ir valstybei...

Kitas pavyzdys – staigiai, kaip berželiai pavasarį sulapojęs liberalų karingas patriotizmas. Tarsi ne jie, būdami valdančiojoje koalicijoje, iš visų jėgų stengėsi nulepšinti visuomenę, įtikinėdami, kad valstybei ir naudingiau, ir (svarbiausia?) pigiau bus apsiribojus negausia, bet užtat profesionalia armija. O dabar, lyg entuziastingi komjaunuoliai, skuodžia pirma visų į šaulių būrius, į savanorių gretas – kad tik atkreipus rinkėjų dėmesį į liberalams šiaip jau nebūdingą patriotizmą ir pražydusią meilę mažajai Lietuvai.

Manytum, kad juos į protą atvedė įvykiai Ukrainoje. Bet nejaugi anksčiau jie iš tikrųjų buvo akli ir nepastebėjo, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su visa savo kariauna nuosekliai augino Rusijoje grėsmingą nacionalizmą, nostalgiją SSSR laikams ir revanšizmą?!

Dar įspūdingesnius nuomonių piruetus šiomis dienomis suka neperskiriami oponentai, TS-LKD ir socialdemokratai. Svaiginantiems sukiniams juos įkvėpė nerimstantieji lenkai, trūks plyš užsimanę grąžinti į šiandieninę Lietuvą Abiejų Tautų Respublikos atgyvenas.

Buvo pradėta nuo iš pirmo žvilgsnio kuklaus pageidavimo: lietuviškuose pasuose lenkų pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis, tam įvedant į lietuvišką raštiją kitos kalbos abėcėlės raides, nors tai pažeidžia Lietuvos Konstitucijos nuostatas.

Laikui bėgant lenkų apetitai augo. Tačiau tai nestebina, nes visa lenkų ir lietuvių santykių istorija liudija būtent tokią - lenkų agresyvėjimo lietuvių nuolankumo kontekste - raidą. Stebina kas kita: kai Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, nutarusi pamaloninti Lenkijos prezidentą Lechą Kaczynskį jo vizito (kaip pasirodė, paskutinio...) į Lietuvą proga, pakišo Seimui nutarimą dėl lenkiškų raidžių „įpilietinimo“, Seimas gana didele balsų persvara tokį Vyriausybės teikimą atmetė. Ir atmetė būtent opozicijoje buvusių socialdemokratų balsais.

Šiandien matome kitą paveikslėlį: socialdemokratų ideologinis žynys, auksaburnis Gediminas Kirkilas, skatinamas kitų partijos kolegų, vyniojasi kaip žaltys rojuje, gundydamas Seimą ir visuomenę nelietuviškomis - lenkiškomis raidėmis, kurios neva atvers Lietuvai ir lietuviams neregėtas kultūros platybes. O opozicijoje atsidūręs A.Kubilius taip įkvėptai gina lietuviškos raštijos tyrumą ir grynumą nuo svetimų elementų, jog iš jo galėtų pasimokyti ne vienas tarp politikos ir mokslo pasiklydęs specialistas - lituanistas.

Nejau tik buvimas atokiau nuo valdžios praplečia politikų akiratį ir sulaiko nuo klaidingų išvadų?

Ką šiandien manyti paprastam piliečiui, rinkėjui, kaip jam atsirinkti, kada politikai sako tai, kuo tiki ir dėl ko grumdosi valdžioje, o kada kaip chameleonai tik reaguoja į besikeičiančią situaciją, galinčią turėti pasekmių jų karjerai?

Savo interviu prezidentas V.Adamkus baigė dar vienu teisingu pastebėjimu, jog „esame paskendę savitarpio barniuose, vienas kitą išnaudojame“. Bet ar gali būti kitaip, kai metų metais naujosios politikos vedliai naikino tautos išlikimui svarbius vertybinius orientyrus ir autoritetus, demonstruodami savąją dvasinę ir intelektinę tuštumą, įpakuotą į modernius nelietuviškus (o tai – visų svarbiausia) terminus?

Pagaliau, taikūs, geraširdžiai, pasitikintys vieni kitais, sąžiningi sau, visuomenei, valstybei gali būti tik laisvi nuo melo žmonės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"