Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kada reaguosime į tikruosius šeimų poreikius?

 
2017 01 28 6:00

Pastarojo laikotarpio Lietuvos ir viso pasaulio realijos tik patvirtina faktą, kad šalis negali būti sėkminga, jeigu jos gerovės strategijos, viena vertus, plėtojamos tik teoriniu lygmeniu, atskirai nuo žmonių, arba taip, kad žmonės nesijaučia prisidedantys, reikalingi, įtraukti, o svarbiausia – saugūs savo šalyje. Saugūs tiek fiziniu, tiek ekonominiu, tiek emociniu požiūriu.

Aplinkui matome daug nerimo, neužtikrintumo dėl savo ir savo mažųjų ateities. Tokiomis aplinkybėmis lieka vienintelis kelias – ne vien pažadais, bet realiais veiksmais įrodyti žmonėms, kad susitvarkysime. Įžiebti viltį ir, svarbiausia, atkurti pasitikėjimą savimi, visuomene, o galiausiai – savo valstybe.

Siekiant, kad mūsų valstybė taptų geresnė vieta gyventi, kurti ir auginti vaikus, reikia tiek tinkamos šeimos politikos, tiek politikų, kurie supranta šeimos svarbą. Net mūsų pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje aiškiai nurodytas prioritetas šiuo klausimu: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Vis dėlto dabartinė situacija byloja apie kol kas nesėkmingus šios politinės krypties rezultatus: vis mažėja Lietuvos gyventojų, kasmet daugėja skyrybų, palyginti su kitomis Europos šalimis, vaikams skiriama mažiausiai dėmesio, o smurto lygis prieš vaikus – vienas didžiausių Europoje. Liūdna matyti, kad dažnai šias problemas esame linkę spręsti atsirašinėjimais ir atidėliojimais. Esminių pokyčių laukiantys žmonės vietoj realių darbų sulaukia tik paviršių drumsčiančių dvaro intrigų. Užuot teoriškai svarstę, kas geriausia šeimoms, paklauskime jų pačių.

Būdama dviejų vaikų mama noriu matyti praktiškai veikiančią, bet nemoralizuojančią šeimos politiką. Politiką, pritaikytą kiekvienai šeimai, turinčiai labai skirtingų poreikių: nuo paprastų, vidutines pajamas gaunančių ir vaikus auginančių šeimų iki vienišų mamų ir tėčių. Ką jau kalbėti apie šeimas, kurios susiduria su dar didesniais iššūkiais ir sunkumais augindamos neįgalius ar turinčius specialiųjų poreikių vaikus. Ar šiandien valstybė gali pasiūlyti toms šeimoms kompleksinių sprendimų, sukuriančių galimybę siekti laimės Lietuvoje ir pagerinančių jų kasdienius iššūkius, nepririšant vien prie socialinių pašalpų?

Žmogui pirmiausia reikia orumo, motyvacijos ir pagalbos, kuri neslopintų asmeninės atsakomybės. Parama jaunoms šeimoms pirmajam būstui įsigyti – geras žingsnis į priekį, apie kurį seniai kalbėjome. Tačiau eilėje laukia kiti projektai, skirti bendrai šeimos gerovei skatinti. Pradedant geresne dirbančių mamų ir tėčių integracija į darbo rinką ir baigiant skatinimu tėčiui dalytis su mama vaiko priežiūros atostogomis. Šiais laikais taip pat galima drąsiai kalbėti apie vaiko priežiūros atostogas, kurias galėtų pasiimti ir vienas iš dirbančių senelių. Visos šios su vaiko priežiūra susijusios reformos galėtų padėti spręsti kitą, neteisingą ir ekonomiškai nenaudingą problemą, kuri, deja, mažina moters pasiryžimą gausinti šeimą. Jauna ir karjeros siekianti moteris dažnai atsiduria diskriminacinėje padėtyje, kai darbuotojus samdantys vadovai vengia rinktis jaunas, vaikų susilaukti planuojančias moteris. Žinoma, reikia suprasti ir darbdavius: jie tokius sprendimus priima racionaliai, siekdami naudos įmonei. Juk pagimdžiusi vaiką motina ilgą laiką nepasirodys darbe, o jei ir greitai sugrįš, vis tiek dalį laiko praleis su apsirgusiu arba į darželį nepatekusiu vaiku. Taigi sukurdami kur kas palankesnes sąlygas tėvystės atostogas imti vyrams bei papildomai parengdami teisinę bazę, sudarančią sąlygas vaikų priežiūros atostogas pasiimti dirbantiems seneliams, sumažinsime šį diskriminacinį darbdavio motyvą, nes jis nebus taikomas išimtinai tik moterims. Visa tai savo ruožtu lems, kad moterys jausis labiau užtikrintos ir, turėdamos daugiau garantijų, nebijos susilaukti vaikų.

Galiausiai jaunoms šeimoms ir visai visuomenei ypač svarbus kokybiškai išplėtotas ikimokyklinio švietimo tinklas. Šiais laikais tokio tipo vaikų ugdymo nauda beveik neabejojama. Mokslininkai įrodė, jog tai svarbiausia švietimo grandis, nes būtent tada aktyviausiai formuojasi žmogus. Vis dėlto tenka konstatuoti faktą, kad Lietuva čia, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, vis dar žengia pirmuosius žingsnius. Ikimokyklinio ugdymo problemų yra daugybė: pradedant vietų trūkumu ir pedagogų atlyginimais, baigiant ugdymo kokybės klausimais. Tad privalome kelti sau aiškius tikslus, kad jauna šeima būtų tikra, jog pasibaigus vaiko auginimo atostogoms jos atžalai atsiras vieta darželyje. Jei to negalime skubiai pakeisti, turime ieškoti alternatyvų. Tėvams, auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus ir negaunantiems jiems vietos darželiuose, reikia suteikti galimybę nepanaudotą ugdymo krepšelį naudoti kvalifikuotai auklei samdyti ar daliai išlaidų privačioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje padengti. Vietų vaikų darželiuose trūkumas neturi būti kliūtis tėvams grįžti į darbo rinką.

Pamažu pradedame suprasti, kad pagalba šeimoms toli gražu nereiškia vien socialinių išmokų mokėjimo, nors šiandien vis dar dominuoja toks problemų sprendimo būdas. Kol kas galima tik tikėtis, kad šeimos politika laikui bėgant įgaus modernų turinį ir nuo moralizuojančios pereis prie motyvuojančios sampratos, o jauna šeima jausis svarbi, emociškai saugi ir ekonomiškai užtikrinta. Tik tokios šeimos užtikrinimas ves augančios Lietuvos link.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"