TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kada sulauksime krikščionių vienybės?

2014 01 25 6:00

Savo pirmosios apaštališkos kelionės metu, apie 51 metus po Kristaus, po nesėkmingo mėginimo atversti Atėnų mokslingą publiką šv. Paulius patraukė į Korinto uostamiestį ir čia subūrė krikščionių bendruomenę, kurios daugumą sudarė paprasti žmonės. 

Paskui, darbuodamasis daugiausia vakarinėje Mažosios Azijos dalyje, ypač Efezo mieste, toliau rūpinosi, kaip dygsta jo pasėta sėkla Korinte, kaip auga ir veši jos daigai. Kartu su geromis žiniomis pasiekdavo Paulių ir bėdos: bendruomenės skaldymasis, pagoniškų papročių liekanos ir kita. Apaštalas į Korinto tikinčiuosius ne kartą kreipėsi laiškais, du iš jų yra išlikę. Pirmas laiškas (žymimas 1 Kor) yra rašytas tikriausiai 56 metais po Kristaus Efeze, antras (2 Kor) – metais vėliau Makedonijoje.

Pirmutinis sopulys apaštalui – tikinčiųjų skaldymasis į „partijas“ pagal žymiuosius tikėjimo vadovus. Paulius negali pakęsti tuščių kivirčų ir tiesiog gėdina skaldytojus: „Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sakosi: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Petro“, „o aš – Kristaus.“ Argi Kristus padalytas? Nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Negi dėl Pauliaus buvote pakrikštyti?“ (1 Kor 1,12-13).

Ištisą aštuondienį, nuo sausio 18-osios iki 25-osios, visame pasaulyje daugybė krikščionių meldžia Dievą tinkamo įkvėpimo įvairių krikščionijos atšakų nariams ir vadovams siekiant vienybės, idant būtų „viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10,16). Tikime, jog danguje visi išgelbėti žmonės gyvena gražiausioje vienybėje, dėkingi vieninteliam visų Gelbėtojui Kristui. Žemėje, deja, yra daugybė stambių ir smulkių krikščioniškų susivienijimų, kuriems toli iki vienybės. Trūksta ne tik organizacinės vienybės, bet yra ir daugybė krikščionių tikėjimo bei religinio gyvenimo atmainų. Kai kurios jų tiesiog ir vadinasi savo pradininkų vardais. Man išties negera, kai prakilnųjį vyskupą Mindaugą Sabutį turiu vadinti „evangelikų liuteronų“ ganytoju, taurųjį Tomą Šerną – „evangelikų reformatų“ ar „kalvinistų“ superindentu, o kokį nors arkivyskupą Ramsey – „anglikonų“ galva. Juk ne Liuteris ar Kalvinas, ar Cvinglis, ar Anglijos karalius Henrikas buvo nukryžiuoti už savo žmones!

Už krikščionių susivienijimą balsiai melstis XIX ir XX amžiais Amerikoje ir Europoje pirmieji pradėjo tie krikščionys, kurie skaudžiausiai jautė vis didėjantį skaldymąsi. Viso pasaulio katalikus tuo tikslu melstis ir darbuotis ryškiai paskatino popiežius Jonas XXIII (artėja jo paskelbimas šventuoju) ir mums jau pažįstamas Vatikano II susirinkimas 1962–1965 metais.

Tikėjimo suvokimu ir sakramentų šventimu mums, katalikams, artimiausia yra vadinamoji Rytų bažnyčia, kurios nariai save vadina graikišku žodžiu ortodoksai, rusiškai pravoslavnyje, t. y. teisingai šlovinantieji (Viešpatį). Lietuvių kalboje prigijo stačiatikių pavadinimas, bet jie patys jo nesiūlo. Taigi tebus ortodoksai.

Su jais mes neturime esmingų tikėjimo skirtumų. Tikėjimo išpažinime „Tikiu į Dievą Tėvą“ ortodoksai sako: „Tikiu į Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo“, o katalikai: „Tikiu į Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus“, bet tai yra galvosūkis teologams, ne paprastiems tikintiesiems. Popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI ne kartą yra viešai kalbėję tikėjimo išpažinimą be „ir Sūnaus“ ir taip parodę, kad žmonių kalba išreikšti giliausių Švenčiausiosios Trejybės slėpinių niekam ir niekada nepavyks. Užtenka tikėti tuo, kas Jėzaus pasakyta Evangelijose.

Su mūsų broliais ortodoksais mes turime bendrą tikėjimo mokslą, sakramentus, dorybių praktikavimą, sielos išganymo bei šventumo siekimą. Skirtingi pamaldumo papročiai gali taikiai egzistuoti vieni greta kitų, kad tik neimtume ieškoti priekabių ir vieni prieš kitus pūstis. Pirmosios susiskaldymų šaknys yra protų siaurumas ir širdies puikybė, kad „mes geresni, tikresni“, na, o grėsmė vienybei neregėtai išauga, kai religiją valstybė padaro savo politikos įrankiu (pavyzdžiui, carų Rusijoje).

Viso pasaulio ortodoksai aukščiausio rango ganytoju pripažįsta Konstantinopolio patriarchą, bet jam priklauso tik pagarba, o ne valdžia kitiems patriarchams ir jų vadovaujamoms bažnyčioms. Tai labai toli iki katalikų pripažįstamos popiežiaus vienvaldystės.

Kai kas mano, kad vienvaldis popiežius – didžiausia kliūtis visų krikščionių susivienijimui. O gal atvirkščiai? Gal kaip tik popiežija yra centras, apie kurį gali spiestis visų pakraipų krikščionys? Net ne vien krikščionys. Kuris gi kitas religinis vadovas galėtų sukviesti į Asyžių bendrai maldai už taiką įvairiausių pasaulio tikybų vadovus?

1965 metais Romos popiežius Paulius VI ir Konstantinopolio visuotinis patriarchas Atenagoras I atšaukė savo pirmtakų 1054-aisiais vienų kitiems paskelbtą ekskomuniką – atskyrimą nuo Bažnyčios. Paskui įvyko ne vienas popiežiaus ir patriarcho susitikimas, o pernai patriarchas Bartlomiejus I - negirdėtas daiktas – dalyvavo popiežiaus Pranciškaus įžengime į pareigas. Šiemet vėl laukiama popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Bartlomiejaus susitikimo Jeruzalėje. Patylomis rengiamasi ir popiežiaus susitikimui su įtakingu Maskvos patriarchu Kirilu.

Dieve, laimink juos! O mums visiems duok sulaukti tos dienos, kai galės priimti šv. Komuniją ortodoksai, dalyvaudami katalikų Mišiose, ir mes – jų.

Daug kebliau siekti vienybės su protestantais. Atsisakę vieningos Šventojo Rašto aiškinimo Tradicijos, šie mūsų broliai yra be galo susiskaldę ir toliau skaldosi. Vis dėlto praktiški vieningi veiksmai yra galimi. Ir šie metai Lietuvoje yra paskelbti Šeimos metais bendru katalikų, ortodoksų ir bent kelių protestantiškų bažnyčių vadovų Memorandumu.

Nežinia, ar kada nors įvyks regimas visuotinis krikščionių susivienijimas, bet jau dabar galime ir privalome vieni kitus gerbti ir vieningai darbuotis tikėjimo ir visuomenės gėrio vardan. Kas kartu su mumis kalba „Tėve mūsų“, tas jau yra mūsų brolis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"