TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kada užgis Treniotos randas?

2015 03 03 10:30

Tautininkų tinklalapio alkas.lt redakcija išspausdino Vydūno straipsnį „Krikščionija“, kuriame griežtai kritikuojama viso pasaulio krikščionių bendruomenė, autorius netgi teigia, esą „visa apmąsčius, reikia pasakyti: krikščionijos nėra, seniai nebebuvo. 

Mūsų dienose tai visai aiškiai pasirodo. Krikščionybė niekur nebelaikoma svarbiu bendru tūlų žmonių ir tautų dalyku. Visiškai kitokie, net krikščionybei priešingi dalykai telkia žmones. Krikščionybė yra prieš tuos dalykus visai menka.“ Apie krikščionių religiją, o ne jos išpažinėjus, gerai paieškojus galima rasti ir teigiamų užuominų: „Pati krikščionybė pasiliko slėpiniu. Ir gyveno tiktai gyvomis kibirkštėlėmis pavienių žmonių sielose, o taip tyliai, pasauliui visai nenumanomai. Tos kibirkštėlės išlaikė tą aukštesnę gyvybę, kurią numanyti galima tūlų katalikų, protestantų ir kitų žmonių sielose“.

Vis dėlto griežta krikščionijos kritika užgožia šias išlygas ir suteikia rašiniui aiškiai antikrikščionišką pobūdį. Šiaip alkas.lt yra padorus tinklalapis, savotiškas pogrindinių daukantinės Lietuvos tinklalapių lyderis, išlaikantis balansą tarp ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios Lietuvos gerbėjų, tad ši publikacija, paskelbta redakcijos vardu, nuskambėjo kaip disonansas ir, aišku, sulaukė antikrikščioniškųjų tautinių radikalų džiūgavimo bei pritarimo.

Bet štai pacituosiu kitą Vydūno rašinį:

„Tai, kas įvairiausiuose religijų mokymuose ir papročiuose buvo pripažinta turininga, veikdavo uždegamai. Krikščionybėje tai įsiliepsnojo. Nepaisant nuomonės skelbti ką nors visai nauja, atgyjanti religija dabar iškilo kaip energingas visuose žinomuose apreiškimuose rusenusios liepsnos kurstymas.

Religija vis aiškiau buvo pripažįstama kaip Dievo pajautimas žmoniškumo reiškinyje, ir ji skleidė Dievo atsivėrimą visiems žmonėms. Prieita prie išsamesnio, negu buvo iki tol skelbta, suvokimo, kad visa, kas esmingiausia, plaukia iš dieviškojo žmogaus, Dievo ir žmogaus sūnaus, gyvenimo ir esybės“ […]. „Taip krikščionybės religija tapo itin labai turininga. Todėl jos skelbimas padarė tokį nepaprastai didelį įspūdį. Galiausiai viskas atrodė taip, lyg visa žmonija per ją atgimsta aukštesniam žmoniškumui. Kad šitai neįvyko, yra įvairių priežasčių. Čia labai reikšmingas buvo didėjantis žmogaus sąmonės palinkimas į daiktiškumą. Ko gero, vargu ar kokiame kitame žmonijos Šventajame Rašte Dievo išgyvenimas net atskiros žmogiškos asmenybės atžvilgiu perteiktas taip jaudinamai kaip krikščioniškame“ (Vydūnas. „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“. Raštai, IV t.).

Kodėl du to paties autoriaus rašiniai iš esmės tokie prieštaringi?

Dalykas tas, kad pirmasis rašytas 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, o antrasis – po trisdešimties metų, 1944-aisiais, besibaigiant Antrajam. „Krikščioniją“ Vydūnas rašė būdamas dar nebrandus, jausdamas stiprią teosofų įtaką, o straipsnį „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“ – kupinas kūrybinių galių, pagilintų patirties, jau tapęs tautos vaidila. Intelektualinė Vydūno biografija apskritai verta atskiros studijos, yra daug kuo pamokanti.

Tokių mąstytojų kaip Šalkauskis, Maceina, o ir ankstesnių – Vydūno, Milašiaus (prie jų, paisant esmės logikos, galima priskirti ir Čiurlionį), gyvenimas atskleidžia tam tikrus dėsningumus. Suvedus į formulę, tai atrodytų šitaip: esmę galima suvokti tik iš jos išėjus; būnant, esint esmėje, susivokti sunku. Esmės žmogui būtina pasivaikščioti, kiek išeiti iš savęs – nors viena koja. Bet tik tam, kad vėl sugrįžtum atgal, tačiau jau su pilna sąmone, prabudęs, anot Vydūno, „sąmonės šviesoj“. Pavienių mūsų mąstytojų likimas, intelektualinės jų kelionės tą patvirtina. „Antai Vydūnas iki 40-ies beveik nerašė, bet ėmėsi pažinti save – per ligą, per saviauklą, per senolių atmintį. Tik paskui atsirado poreikis palyginti, patirti save tarp kitų, iškeliauti kaip tam pasakų Joneliui už devynių kalnų, devynių upių. Vydūnas keliauja per Vokietijos universitetus, šio bei to mokydamasis per vasaros atostogas – be jokios sistemos. Už tai nebūtų pagirtas Descartes’o, tačiau tai atrodytų visiškai suprantama ir logiška Vivekanandai. Paskui sugrįžta į save ir pradeda rašyti knygeles, bet jau ne tokias kaip anksčiau, kur dar nedaug Vydūno ir daug teosofijos. Tos jau išties vydūniškos knygelės yra „Gimdymo slėpiniai“, „Tautos gyvata“ ir, žinoma, „Sąmonė“. Savo ankstyvųjų knygelių (jas galima atpažinti iš pabaigoje, užsklandoje įrašyto OM) jis, atrodo, nevertino dėl epigoniškumo ir teosofų įtakos. (Beje, yra neatremiamų įrodymų, kad Vydūnas griežtai protestuodavo, pavadintas teosofu.) Tik vėlesnėse knygose jis prabilo visu balsu, ten ir atsiskleidė lietuviškosios esmės gelmė“ (Algirdas Patackas. „Filosofo tragizmas ir lietuviškos minties drama. Pastogės Lietuva“).

Taigi paaiškėja ir anoji prieštara, ir tam tikras alkas.lt redakcijos nenuoseklumas, kurį, aštrinant diskusiją, būtų galima pavadinti nesąžiningumu. Tačiau šito daryti nesinori, tikiu, kad redakcija pati padarys išvadas. Juk Vydūnas, tautininkų vaidila, yra sakęs: „Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa. Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo“ („Šiaurės Atėnai“. 2014, Nr. 14).

Yra ir kita medalio pusė. Antai vienas toks filosofas ėmė ir pareiškė: „...iki krikšto Lietuva buvo net ne provincija, o išvis nežinia kas“ (Vytautas Ališauskas. Laiškas redaktoriui. „Naujasis Židinys“. 2014, Nr. 5). Jis ironizuoja: „mums, senai ir didingai baltų tautai, iš prosenovės atsinešusiai neapsakomą vertybių kraitį, ES ir narystė joje yra tik primestas ir nejaukus dalykas, savotiška kryžiuočių agresijos tąsa, kurios tikras lietuvis be prakeiksmo net nemini. […] niaurūs mąstytojai praneša, kad likę Europos Sąjungos nariais esame pasmerkti kaip tauta ir valstybė sunykti, o „išsivadavę“ iš jos, matyt, susigrąžinsime išeivius, atlietuvinsime Vilnijos lenkus, nevaržomi avėsime vyžas bei nagines, o puošimės tik gintaro karoliais (moterys) ir žalvarinėmis segėmis su žalčiais bei svastikomis (ir vyrai, ir moterys)“.

Jam pritariantys istorikai, susispietę daugiausia Istorijos institute, žvelgdami į pagonišką, ikikrikščionišką Lietuvą, mato tik barbarybę ir žiaurumus – pagonys vežimais veža nukirstas galvas, Pilėnų gynėjai susidegina iš bailumo, jokios Birutės nė būti nebuvo, o Lietuvos istoriją derėtų pradėti ne nuo Kvedlinburgo analų Lituos, bet nuo krikšto. Šis katalikiškasis snobizmas, tampantis vis labiau įsivyraujančiu diskursu, tinka į vieną porą su liokajiško pobūdžio polonofilija ir liberastija. Būtent snobizmas, nes į tuos, kurie gerbia ne tik krikščionišką paveldą, žiūrima iš pretenzingų, neva intelektualinių aukštumų, iš briuselinio Babelio bokšto.

Paprastai šis snobizmas gerai dera su gerais etatais, daugmaž užtikrinta socialine padėtimi, su progenderiniu kvapeliu, konformistine, patogia ir liberalia krikščionybės samprata, su priklausymu valdiško pobūdžio „elitui“. Vyresnio amžiaus personažai anų laikų „taikaus sambūvio“ su valdžia patirtį sėkmingai perneša į šiuos laikus, nevengdami užuominų apie buvusią Neringos kavinės tipo „kultūrinę rezistenciją“, siurbčiojant kavutę su konjaku… Į elementarų klausimą, iš kurgi tada atsirado krikštui pribrendusi Lietuva, vengiama atsakyti. Juk buvo krikštijamos ne laukinės gentys, ne tautos – genčių sambūriai (Latvijos ir Estijos pavyzdys), o tvirta valstybė, pagoniška valstybė, kurios valdovai ne tik inicijavo krikštą, bet ir patys dalyvavo tautos krikštijime. Nedaug trūksta, kad tylomis būtų pritarta Radvilų palikuonio, kuris teikėsi apsilankyti Lietuvoje, teiginiui, esą Mindaugo karūnavimas karaliumi tėra mitas. Tai puikiai derėtų prie lenkiško ultraniekinančio požiūrio į Lietuvos istorijos atsparos stulpus.

... Antai neseniai lankiausi Belovežo sengirėje, kur yra vadinamasis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių takas (Szlak Wielkich Książąt Litewskich). Juo eidami matome milžiniškus ąžuolus, pavadintus kunigaikščių vardais. Ir štai lentelėje prie karaliui Mindaugui skirto ąžuolo parašyta – didysis kunigaikštis Mendoga. (Į savo raštą Lenkijos kultūros ministrei atsakymo tebelaukiu...)

Šių dienų kvaitulyje, kai Lietuva nebežino, kas ji tokia, kai lietuviškoji krikščionija jau apsikrėtė briuseliniu sekuliarizmo maru, o esmingoji, daukantiškoji Lietuva yra suvaryta į pogrindžius, vaižgantiškieji tautininkai galėtų būti aiškiai artikuliuota jėga, kuri turėtų atstovauti istorijos patikrintoms vertybėms – tautiškumui ir religingumui. Deja, tik teoriškai. Dramatiškas, tragiškas ir pamokantis pavyzdys, kad nereikia krikštyti tautos, tebėra gyva žaizda, nors praėjo keli šimtai metų. Kai kur jis jau tapęs randu – tai tebemaudžiantis Treniotos, Mindaugo žudiko, randas. Bet jau yra ir tokių tikrosios Lietuvos salelių, kur šis randas visiškai užgijęs, jo nebeskauda. Belieka tikėtis, šios salelės kada nors priartės viena prie kitos, kad virstų naujos ir kartu archajinės Lietuvos gelmine jėga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"