Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Kai 41 proc. rinkėjų nežino, ką darytų per rinkimus

 
2017 07 04 6:00

Artėjant Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai paskelbti duomenys turėtų versti sunerimti dėl parlamentinės demokratijos. 41 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių rinkimuose nedalyvautų arba nežinotų, už ką balsuoti.

Atrodytų, prie tokių skaičių jau esame pripratę. Pastaroji informacija nesukėlė didesnio rezonanso žiniasklaidoje, kaip ir prieš beveik metus paskelbta žinia, atskleidusi labai panašią statistiką. 2016 metų rugpjūčio 1 dieną pranešta, kad 50 proc. „Baltijos tyrimų“ apklausoje dalyvavusių respondentų nurodė esantys nepatenkinti demokratijos padėtimi šalyje. Dar prieš metus tokią poziciją išreiškė net 51 proc. apklaustųjų.

Atremti išorės iššūkius gali tik stipri valstybė, pajėgi įvertinti savo gyvavimo pamokas ir padaryti reikiamas išvadas.

Galima džiaugtis, kad per metus minėtas rodiklis sumažėjo 1 proc., bet turime pripažinti, jog perkopus ketvirtį atkurtos nepriklausomos valstybės gyvavimo amžiaus pusė rinkimų teisę turinčių piliečių nepatenkinti demokratijos padėtimi ir abejoja, ar yra prasmės balsuoti per rinkimus siekiant, kad esama situaciją keistųsi.

O juk teisinėje valstybėje būtent skaidrūs, demokratiniai rinkimai, sudarantys lygias galimybes kiekvienam turinčiam rinkimų teisę piliečiui balsuoti ar būti išrinktam į valdžią, laikomi vienu pagrindinių principų, kuriais remiasi demokratija. Skaičiai rodo, kad kaip tik ši demokratijos norma nėra labai aiškiai suprantama beveik pusei šalies piliečių, nors iš išorės viskas atrodo gražu.

Valstybės dieną, matyt, netruks skambių, patriotinių valdžios pareiškimų, kiek daug mūsų valstybė yra pasiekusi, nors visai neseniai būta bene aršiausio žodinio apsišaudymo tarp prezidentės ir premjero.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau antrą kartą po metinio pranešimo Seime pareiškė, kad ši Vyriausybė nepajėgi įgyvendinti reformų, o premjeras Saulius Skvernelis atšovė, jog kai kurie politikai aštuonerius metus stebi situaciją šalyje tarsi iš šalies, vertina, kritikuoja, bet nieko nedaro. D. Grybauskaitė liepą minės aštuntąsias prezidentavimo metines.

Prezidento ir premjero žodiniai apsišaudymai Lietuvoje nėra labai dažnas reiškinys. Vieno garsiausių būta tarp prezidento Valdo Adamkaus ir premjero Gedimino Vagnoriaus, jis baigėsi pastarojo pasitraukimu iš pareigų. Kaip bus šį kartą, susikirtus prezidentės ir premjero pozicijoms, visi pamatysime.

Aišku tik tai, kad Lietuvoje parlamentinė demokratija vienu metu išgyvena dvi problemas, kurios gali būti užprogramuotos ne tik atskirų į valdžią patekusių asmenybių savybių, bet ir Konstitucijos. Pagal pagrindinį šalies įstatymą prezidentu gali būti renkamas tik nepartinis asmuo, tad jei pretendentas yra kurios nors partijos lyderis, jis privalo stabdyti narystę joje. Arba pretendentas turi atsirasti ne iš Lietuvos politinio gyvenimo, o iš kurs nors kitur: JAV, Briuselio, gal net Maskvos.

Turiu galvoje ne kitų šalių politikus, o lietuvius iš emigracijos arba dirbusius Europos Komisijoje, Europos Parlamente, diplomatinį darbą kurioje nors užsienio valstybėje. Paprastai tokie politikai turi daug finansinių ir kitokių galimybių reklamuoti save Lietuvoje, tačiau apie jų darbo už Lietuvos ribų spragas niekas nežino.

Tokie asmenys mūsų politikoje tampa tarsi naujais veidais, bet yra toli nuo Lietuvos politinio gyvenimo realijų. Jie pastaruoju metu ir tapdavo šalies vadovais, kartu demonstruodavo norą sumenkinti partijas ir partinę, parlamentinę demokratiją.

Partijų, ypač parlamentinių, veikloje irgi yra daug blogybių, už kurias verta jas kritikuoti, pavyzdžiui, už negebėjimą imtis ryžtingų reformų. Bet kažin ar teisinga visada apie partijas kalbėti iš aukšto. Juo labiau palaikyti įstatymus, kurie užkirstų kelią konkuruoti su parlamentinėmis partijomis. Dabar jų situacija yra gerokai palankesnė nei kitų politinių jėgų, išskyrus tas, kurių užnugaryje – daug pinigų turintys asmenys.

Tai, jog 41 proc. rinkėjų nedalyvautų Seimo rinkimuose arba nežinotų, už ką balsuoti, rodo, kad uždara, neretai gana korumpuota politinė partinė sistema, paženklinta neigiamo požiūrio į partijas, gali tapti didele bėda.

Todėl suvokiant, kad aukščiausio rango politikai, kritikuodami vienas kitą, gali turėti ir asmeninių siekių, būtų svarbu objektyviai įvertinti tiek premjero S. Skvernelio, tiek prezidentės D. Grybauskaitės veiklą, jų indėlį ir atsakomybę už šalyje vykstančius procesus. Juk jeigu žuvis genda, tai visada nuo galvos. Lietuvoje kartais tai pamirštame.

Tačiau vertinant aukščiausią valdžią reikėtų vengti arba noro pernelyg kritikuoti kurį nors vieną jos atstovų, arba priešingai – siekio įtikti atsižvelgiant į jų įtaką.

Kai per 40 proc. potencialių rinkėjų abejoja, ar yra prasmės balsuoti per rinkimus, gali susiklostyti aplinkybės svarstymams apie partijų ir parlamento naudą apskritai. Deja, tarpukariu jau turėjome tokią situaciją. O juk tai buvo viena priežasčių, susilpninusių Lietuvą iš vidaus didelių išorės iššūkių akivaizdoje.

Dabar tokių išorės iššūkių, deja, vėl nestinga. Juos atremti gali tik stipri valstybė, pajėgi įvertinti savo gyvavimo pamokas ir padaryti reikiamas išvadas.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"