TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kai nėra politinės atsakomybės

2010 10 20 0:00

Demokratinė visuomenė nesuvokiama be daugpartinės sistemos. Ši aksioma buvo įsisąmoninta dar antikoje. Tik vėliau ji deformuota: demokratiją pakeitė įvairūs autoritariniai režimai. Visuomenę apėmė gili stagnacija. Šiuos banalius dalykus verta prisiminti, kaip ir faraonizmą, Senovės Egipto valdymo formą.

Visas Egiptas buvo laikomas faraono nuosavybe (žemė, vanduo, žmonės), su kuria faraonas galėjo elgtis kaip tinkamas. Žmonės jį laikė dievu. Kad jis yra dievas, buvo tikras ir pats faraonas.

Atrodė, visa tai nugrimzdo į tolimą praeitį. Viduramžiai nelygintini. Žmonės monarchų netapatino su dievais. Tik XX amžiuje kai kurie faraonizmo recidyvai atgimė Hitlerio, Stalino pavidalu, nors ne visi jų pavaldiniai jais tikėjo ir už tai brangiai sumokėjo. Tačiau didelė dalis tų šalių gyventojų tikėjo Hitlerio, Stalino visagališkumu, dieviškumu, siejo su jais visus lūkesčius.

Istorija įrodė, kad autoritariniai režimai visiems kraštams buvo pragaištingi. Deja, mūsų krašte ne visi nuo tos ligos išgijo. Sociologiniai tyrimai byloja, jog nei lenkai, nei latviai, nei estai nesvajoja, kad juos gali išgelbėti tvirta ranka. Mes esame išimtis.

Sociologinės apklausos rodo, kad mūsų Seimas ir partijos nebeatlaiko jokios kritikos. Ir ne be pagrindo. Čia ne vien Seimo problema. Čia slypi ir mūsų tautos tragedija: nenorime sukurti normalios politinės sistemos. Visos partijos autoritarinės. Žmonės į jas stoja pagal savo įsivaizduojamo vaduko įtakingumą ir su juo sieja savo ateitį.

Demokratinėse valstybėse tradicinės partijos atstovauja įvairių socialinių grupių interesams. Lyderiais tampa asmenys, sugebantys geriausiai tuos interesus išreikšti. Darbas politikui, kaip ir menininkui, gali atnešti šlovę, bet ne turtų.

Lietuvai dabar opiausios problemos yra nedarbas, emigracija ir migracija, teisėtvarka. Nepakanka vien konstatavimo ir abstrakčių pažadų. Demokratinių kraštų politinės partijos ne tik kritikuoja valdančiuosius, bet ir tiksliai išdėsto, ką darys, gavusios rinkėjų mandatą. Partijos, būdamos sudėtinė valdžios mechanizmo dalis, privalo siūlyti aiškius pribrendusių problemų sprendimo būdus, jų realumu įtikinti rinkėjus.

Keisti mūsų Vyriausybės postringavimai apie planus mažinti darbuotojų skaičių. Nesuvokiama, kad tokie veiksmai didina nedarbą, socialines išmokas. Tuo tarpu Vakaruose prieš rinkimus kalbama apie darbo vietų kūrimą, įrodinėjama, kaip tai bus daroma.

Problemos esmė, kad nei mūsų visuomenė, nei save vadinantieji politikais, priklausantieji tiek pozicijai, tiek opozicijai, nesuvokia, kas yra partijos, kas yra politinė atsakomybė ir kuo ji skiriasi nuo teisinės. Toks nesupratimas šalį tempia į dar didesnį chaosą. Šią išvadą gerai iliustruoja tampymasis tiek su Kęstučiu Komskiu, tiek su Viliumi Navicku. Vargu ar gali piliečiai tikėti, kad mūsų krašte kovojama su korupcija, kai kaltinimai korupcija metami Antikorupcijos komisijos pirmininkui. Normalios partijos siektų, kad toks veikėjas nekompromituotų partijos, ir pačios jį atstatydintų arba bent laikinai, kol bus paneigti įtarimai, stabdytų jo įgaliojimus. Lietuvoje siekiama bet kokia kaina išlaikyti jį poste. Diskredituojama ir opozicija. Privačiai teko diskutuoti ne su vienu opozicijos veikėju. Nesutikau tokio, kuris tikėtų K.Komskio nekaltumu, bet viešai to nedrįsta pripažinti (juk tai savas žmogus, o savąjį reikia apginti). Toks elgesys primena gentinę visuomenę, kurioje savas visada ginamas, o kitos genties (partijos) narys puolamas.

Čia ir atsiskleidžia dabartinių mūsų partijų esmė, net tų, kurioms rinkimų specialistai rengia programas. Išstudijavę rinkėjų lūkesčius, jie sukuria tokias rinkimų programas, kurios turėtų imponuoti rinkėjams, tačiau po rinkimų šios pamirštamos.

Piliečiai piktinasi, kad po rinkimų kai kurie išrinktieji keliauja iš frakcijos į frakciją. Tam esama įvairių motyvų: vieni - dėl nevykdomos rinkimų programos, kiti, ypač pereidami į valdančiųjų gretas, tikisi atsiriekti gardesnį kąsnį.

Dabartiniams partijų lyderiams svarbu suformuoti patikimų patarnautojų būrelį, kurį po rinkimų galėtų globoti. Kompetencija nevaidina jokio vaidmens. Kuo kitu paaiškinsi tokį faktą, kai sveikatos apsaugos ministrui patarinėja džiazininkai? Reformos vykdomos dėl reformų, nesuvokiant jų prasmės. Valstybei reikalingas stabilumas. Seime rinkėjų valia posėdžiauja klounai ir panašaus rango veikėjai, siekiantys pratempti savo buvimo šiltoje parlamentaro kėdėje laiką. Pasekmė - priimama gausybė vienas kitam prieštaraujančių įstatymų, kurių labirinte sunkiai susigaudo net kvalifikuočiausi teisininkai.

Autoritarinėse valstybėse valdžios kritikai sodinami į kalėjimus, demokratinėse - po spaudoje pareikštų įtarimų pareigūnai atsistatydina (grįžta į politiką tik tada, kai pavyksta nusiplauti dėmes). Čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp demokratinių ir autoritarinių kraštų. Pastarosiomis dienomis vykstančios diskusijos byloja, kad mes esame nei šis, nei tas. Tik toliau grimztama į liūną. Valstybė atsiduria krizinėje situacijoje, kai katastrofišką lygį pasiekia socialinė atskirtis, o valdantieji tai laiko norma: kiekvienas turi pasirūpinti savimi. Jei taip, kam tada reikalinga Vyriausybė.

Andriui Kubiliui palinkėčiau susirasti senas kronikas, kuriose Leonidas Brežnevas mėgaujasi savimi, ir pagalvoti, kuo jis skiriasi nuo SSKP CK generalinio sekretoriaus. L.Brežnevas mėgdavo sakyti: "Nepaisant laikinų trukdžių, tarybinių žmonių gerovė kyla..." L.Brežnevui trukdžiai - imperialistų išdaigos, A.Kubiliui - opozicijos nepritarimas. Belieka ją tik sunaikinti.

Į galvą lenda neramios mintys: 1933 metų išvakarėse Vokietijoje brendo ekonominė suirutė, viešojoje erdvėje dominavo ekstrasensai ir estrados žvaigždutės, gatvėse šūkalojo minios, inteligentai spruko iš šalies, kriminaliniai elementai ir nestabilios psichikos asmenys būrėsi. Pastariesiems vokiečiai ir patikėjo savo tautos likimą.

Šie, atsidūrę valdžioje, pirmiausia į mirties stovyklas pasiuntė tuos, kurie sudarė sąlygas jiems ateiti į valdžią. Hitleris mėgdavo sakyti: "Kai išgirstu žodį "inteligentas", ranka tiesiasi prie revolverio dėtuvės..." Taigi jeigu neatsipeikėsime...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"