Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Kai net motinos užmiršta, Dievo meilė neužmiršta...

 
2017 02 25 6:00

„Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ Iš Evangelijos pagal Matą

Aštunto eilinio sekmadienio evangelijos ištrauka kalba apie labai kasdieniškus dalykus, tokius kaip valgymas, gėrimas, drabužiai, ir neįprastą būdą jais rūpintis, nesirūpinant rytdiena. Sakysite, Jėzus skatina nerūpestingą vėjavaikiškumą? Deja, Jėzus nebuvo gėlėtų pievų hipis (nors, ko gero, pats turėjo ilgus plaukus, kaip ir anie XX amžiuje). Svarbu pro ausis nepraleisti paskutinių žodžių: „Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ Jėzus kviečia, kaip ir ne vienas Jo šventasis vėlesniais amžiais, gyventi šia diena, t. y. dabartimi. Tai, kas buvo vakar, jau praėjo nebegrįžtamai (lieka atliktų darbų vaisiai, veiksmų pasekmės, prisiminimai), o tai, kas bus rytoj, dar neatėjo (galiu nebent įsivaizduoti, kaip bus, tam ruoštis, planuoti). Kad ir kaip įtempčiau savo smegenis, nei į praeitį, nei į ateitį negaliu įbristi. Man laiko upėje įmanoma realiai išgyventi tik šią duotą akimirką (lieka klausimas, ar dažnai realiai būname čia ir dabar?). Iš tikrųjų praeitis prasminga tik tiek, kiek tai, kas joje buvo geriausia, išsaugau ir dėkingas naudojuosi dabar, o ateitis gera tik tiek, kiek šiandien lieku ištikimas savo svarbiausiems gyvenimo pasirinkimams...

Be tokio sutikto Dievo dabartyje esame vaikomi didelio nerimo, kaip kokie žvėriukai kovojame už išlikimą, bijome dėl ateities, nepasitikime niekuo, nebent tuo, ką matome ir ką turime po ranka.

Jėzus kviečia nebijoti visomis jėgomis gyventi šia diena: mylėti nepaliekant rezervų rytdienai, ieškoti tiesos, teisingumo nepaliekant rezervų rytojui, nes rytojus gali ir neateiti – kas man tada iš sukauptų rezervo atsargų!? Dar svarbesnė žinia yra tai, kad ir Dievą realiai galiu sutikti tik dabartyje, t. y. tikrovėje, o ne prisiminimuose ar fantazijų pasaulyje! Svarbiausias klausimas, kurį krikščionis gali užduoti sau atsikėlęs iš ryto: „Ar tvirtai stoviu ant žemės?“ Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys, ar prasidedančią dieną jis atras Dievą kaip kviečia Kristus: „(...) pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo.“ Tik atradęs Dievą dabartyje, tiksliau – atpažindamas Jį savo širdies tyloje, atrandu tikrąją ramybę ir gyvenimo džiaugsmą, o tada ir darbas, pinigai, valgis – visa įgauna susitikimo su Dievu bruožų, visa atliekama ieškant Dievo karalystės ir Jo teisumo. Be tokio sutikto Dievo dabartyje esame vaikomi didelio nerimo, kaip kokie žvėriukai kovojame už išlikimą, bijome dėl ateities, nepasitikime niekuo, nebent tuo, ką matome ir ką turime po ranka.

Svarbi pastaba. Susitikimas su Dievu duoda ramybę ir dėl to, kad atrandu Tą, kuris yra švelnesnis ir rūpestingesnis už rūpestingiausią motiną. Ne be reikalo šio sekmadienio šv. Mišių pirmasis skaitinys pabrėžia neįsivaizduojamai didelę Dievo meilę žmogui: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu.“ Tokio Dievo akivaizdoje galiu visiškai atsipalaiduoti, galiu Jam atsiduoti su visais savo rūpesčiais, nerimu, baimėmis dėl rytdienos. Iš čia kyla tikras krikščioniškas pasitikėjimas Dievu. Tik įsivaizduokite, kad po mirties teks stoti prieš teismą To, kuris yra švelnesnis už motiną! Kas gali labiau sumažinti stresą? Su tokiu Dievu norisi pradėti susitikinėti ne tik artėjant mirties valandai, bet jau dabar, per visas dabarties akimirkas.

Gal kam kils pašaipi mintis, ar užtenka tos Dievo meilės, kad jaustumeisi pavalgęs, atsigėręs, apsirengęs? Atsakykime tuo, kuo pradėjome: „Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ Dievas nenori, jog būtume veltėdžiai. Jis sako, kad šiandien reikės vargti, ir gal net daugiau už kitus, nes viltis skatina rūpintis ne tik savimi, savo šeima, bet ir labiau skurstančiais, tačiau tai bus vargas drauge su širdyje esančiu Dievu, atiduodant kiekvieną šią dieną su meile Tam, kurio širdis nieko neužmiršta...

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"