TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kai toliau nosies nematoma

2008 12 08 0:00

2009-ieji turėtų būti įspūdingi: sukaks tūkstantis metų nuo to laiko, kai europiečiai išgirdo, kad yra tokia šalis - Lietuva. 2009-aisiais Vilnius taps Europos kultūros sostine. Kaip nuskambės pasaulyje Lietuvos vardas - toks ilgam išliks žmonių sąmonėje. Tai priklauso ir nuo Vyriausybės, ir nuo visuomenės pastangų. Juk malonu, kai apie tave teigiamai šnekama.

Vyriausybė, plėsdama Lietuvos diplomatinių atstovybių tinklą, jų skaičiumi stengiasi prilygti didžiosioms valstybėms. Tarp motyvų, kodėl steigiamos naujos ambasados ir konsulatai, galima aptikti nebent vieną - plečiasi mūsų verslininkų ryšiai. Apie kultūrą - nė žodžio. Susimąstai: nejaugi valstybės egzistencija paremta vien privačiu verslu.

Domiuosi, ką veikė diplomatinės atstovybės tarpukario Lietuvoje. Tada mūsų šalis pasauliui buvo dar mažiau žinoma nei dabar, o diplomatinė žinyba savo veiklą pradėjo nuo nulio. Lietuva neretai buvo laikoma tik Lenkijos provincija, kuri nuo jos atsiskyrė dėl neaiškių motyvų. Lietuvos diplomatinių misijų vadovais buvo žinomiausi mūsų krašto kultūros žmonės - Jurgis Baltrušaitis, Petras Klimas, Oskaras Milašius, Jurgis Savickis, Ignas Šeinius. Jie rūpinosi lietuvių kultūros žinomumu, mūsų rašytojų, menininkų darbų paviešinimu, ieškojo galimybių jaunimui studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose. Ir šiandien yra matomi jų veiklos pėdsakai.

Tarpukariu veikė Lietuvos-Suomijos, Lietuvos-Švedijos ir kitos panašaus pobūdžio visuomeninės draugijos. Sąjūdžio laikais jos buvo atkurtos arba susibūrė naujos. Lietuvoje pradėjo veikti per 20 panašių draugijų. Jų vadovais paprastai tapdavo Sąjūdžio veikėjai. Šios draugijos turėjo partnerių užsienyje.

Buvo įsteigta ir Lietuvos-Vokietijos draugija. Jos pirmininkui doc. Jonui Kiliui pavyko užmegzti kontaktus su vokiečių politikais, kultūros veikėjais, spauda. Didžiausiuose Vokietijos dienraščiuose pasirodydavo straipsnių apie Lietuvą. Nuo pat 1988-ųjų Vokietijoje organizuotos mokslinės konferencijos, skirtos mūsų istorijai.

Nemažai nuveikė Lietuvos-Suomijos draugija. Jos ilgametis pirmininkas prof. Stasys Skrodenis drauge su Suomijoje veikiančia K.Donelaičio draugija kasmet abiejose šalyse rengdavo konferencijas lietuvių ir suomių kultūriniams ryšiams aptarti, leistos knygos... Galėčiau vardyti daugiau panašių renginių. Jie Lietuvai nekainavo nė cento. Islandijos-Lietuvos bičiulių draugija, vadovaujama prof. Arnoro Hanibalsono, populiarino žinias apie Lietuvą ir kovojo už Lietuvos valstybės pripažinimą. 1988-aisiais Lenkijoje prof. Leono Brodowskio iniciatyva buvo įsteigtas Lietuvos bičiulių klubas su padaliniais vaivadijose. Jo veikloje dalyvavo žymiausi "Solidarumo" veikėjai - Jacekas Kuronis, Bronislawas Geremekas, Adamas Michnikas. Klubas buvo vienas iš tarpininkų tarp Sąjūdžio vadovybės ir "Solidarumo", lietuvių ir lenkų kalbomis leido kultūrinį-politinį žurnalą "Lithuania".

1994-aisiais minėtos draugijos įkūrė Lietuvos ryšių su užsienio šalimis draugijų asociaciją. Vilniaus mero Alio Vidūno iniciatyva Vyriausybė šiai asociacijai pagal panaudos sutartį neribotam laikui perdavė patalpas Tilto gatvėje, kuriomis naudojosi visos draugijos. Asociacijai talkininkavo žymiausi Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai, mezgėsi ryšiai su atitinkamomis organizacijomis užsienio šalyse. Bet horizonte pasirodė Artūras Zuokas. Jam patiko asociacijos patalpos. Neaiškiomis aplinkybėmis jos atsidūrė savivaldybės žinioje, kaip vėliau aiškinosi Algirdo Brazausko Vyriausybės kancleris Zenonas Kaminskas, "dėl neapsižiūrėjimo".

Patalpas už juokingai mažą sumą privatizavo vienas berniukas. Kadangi jis turėjo ir mažai pinigų, jau įgytas patalpas, atidedant mokėjimą, užstatė bankui, sumokėjo ir čia pat pardavė keleriopai didesne kaina. Nė vienam asociacijos nariui nepavyko susisiekti su ponu A.Zuoku. Kreiptasi į Specialiųjų tyrimų tarnybą. Povilas Malakauskas man ir Romualdui Ozolui paaiškino: jam, kaip žmogui, aišku, kad čia nešvarus reikalas, tačiau "privatizuotojai" gudriai pasinaudojo įstatymų spragomis, tad kelti bylą nėra juridinio pagrindo. Kaip be patalpų gali egzistuoti asociacija ir draugijos? Kaip tai paaiškinti užsienio partneriams? Niekur kitur tokių problemų nekyla. Prasidėjo nykimo procesas.

Užsienio bičiuliams reikia bent minimalaus dėmesio. Kodėl jie dėl mūsų turi aukoti savo brangų laiką, pinigus? Juk netrukus savo atkurtos valstybės dvidešimtmetį švęsime.

Daugelyje šalių egzistuoja kultūros institutai. Jie turi padalinius kitose valstybėse, ten propaguoja savo kultūrą. Kultūros ministerijos pašonėje veikia Lietuvos institutas. Ką Lietuvoje veikia analogiški kitų šalių institutai, aš žinau. Tačiau kokias funkcijas atlieka Lietuvos institutas? Pavyko išsiaiškinti tik tai, kad jam ilgą laiką vadovavo vienos mūsų veikėjos dukra.

Šalies įvaizdis turėtų rūpėti ir valstybinėms, ir visuomeninėms organizacijoms. Lietuvos valstybės atkūrimo pirmajame dešimtmetyje tie dalykai pagal išgales rūpėjo ir valdžios žmonėms, tačiau negaliu to įžvelgti pastarajame dešimtmetyje.

Kaip rūpinasi kultūriniais ryšiais net tolimi mūsų kultūrai kraštai?

Prieš keletą metų iš Irano ambasadoriaus Lietuvai, reziduojančio Varšuvoje, gavęs kvietimą į priėmimą Vilniuje, niekaip negalėjau suprasti, kuo aš čia dėtas. Nei apie islamą, nei apie Iraną nieko nerašiau. Priėmime sutikęs poetą Gintarą Patacką prisiminiau: 1992-aisiais sudariau knygelę apie senovės Persijos kultūrą. G.Patackas išvertė gabalą senovės persų išminčiui Zaratustrai priskiriamos "Avestos". Visi šios knygelės sudarytojai buvo pakviesti į priėmimą, nors nuo jos pasirodymo praėjo dešimtmetis.

Arba kitas pavyzdys: minint Lietuvos valstybės atkūrimo devyniasdešimtmetį Lietuvos nacionalinis muziejus išleido mano monografiją, skirtą tai datai. Sutikęs Kinijos ambasadorę Lietuvoje Yang Xiuping padovanojau jai šią knygą. Jos iniciatyva Kinijos kultūrinių ryšių su užsienio šalimis asociacija (ne Lietuvos ambasada) savo lėšomis organizavo knygos pristatymą Pekine ir Lietuvos valstybingumo paminėjimą, kuriame ambasados atstovai net nerado reikalo dalyvauti.

Kad tokie renginiai organizuojami Lenkijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Švedijoje, nieko nestebina. Tačiau tai, kad ir kinams įdomi Lietuvos istorija, byloja apie platėjantį kultūrinį horizontą. Pasauliui įdomi Lietuvos kultūrą, o ne iš kitur atvilkti kultūriniai surogatai. Tuo įsitikina kiekvienas, kas palaiko bent minimalius ryšius su kitų šalių kultūrininkais, o ne vien ieško, ką svetur pigiau nupirkus ir Lietuvoje brangiau pardavus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"