TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kai Viešpats atsisėda

2015 05 16 6:00

Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. 

Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks.“ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.

Evangelija pagal Morkų

Lietuviškame kalendoriuje šis sekmadienis - Šeštinės, Kristaus žengimo į dangų iškilmė. Mėgindami išsiaiškinti, ką tai reiškia ir kodėl reikia švęsti, turėsime šiek tiek pasukti galvas. Minime dieną, kai mokiniai atsisveikino su regimu ir apčiuopiamu savo Viešpaties buvimu. Evangelistų liudijimu, prisikėlęs jis dar buvo čia, mūsų fizinėje tikrovėje, gyvas ir judantis, kalbantis ir net valgantis. Ir tas pats, ir jau visai kitas, bet ne dvasia, ne vaiduoklis. Apaštalų darbų knyga praneša: „Po savo kančios jis jiems pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę.“ Taigi gyvas, kartu su mokiniais, tęsiantis savo žemišką istoriją ir misiją.

Paskui vieną dieną visa tai baigsis. Mokinių akyse, sako ta pati knyga, jis šauna aukštyn ir ištirpsta debesyse. Du paslaptingi vyrai baltais drabužiais praneš apaštalams, kad tasai Jėzus yra nuo jų paimtas ir kad po kurio laiko jis sugrįš tais pačiais keliais, kaip išėjo.

Techninius klausimus teks palikti nuošalyje ir nekraipyti galvos, kaip čia gyvas žmogus su visu kūnu gali skrieti tarsi raketa. Naujojo Testamento autoriai savo tikėjimo tradicijoje jau turėjo pasakojimą apie pranašą Eliją, kuris baigęs gyvenimą pakilo į dangų ugninėse vežėčiose. Žinia apie panašų Jėzaus pasitraukimą nebuvo kažin kas nauja ar svetima religinės vaizdinijos požiūriu. Aišku, Elijo pavyzdys neprideda čia jokių faktinių įrodymų, bet leidžia klausytis Šeštinių istorijos rimtai ir pagarbiai. Juk kalbame apie dieviškos galybės proveržį, kuris tęsia Velykų istoriją. Jeigu „techninė“ Kristaus prisikėlimo pusė nesuglumina, kodėl reikėtų jo žengimą į dangų nurašyti fantazijai?

Pagaliau svarbu ne mūsų nuomonė apie šio įvykio tikrumą. Akivaizdu, jog pirmoji mokinių bendruomenė aiškiai patyrė ribą, kuri atskyrė juos nuo fizinio Jėzaus artumo. Ankstyvojoje Bažnyčioje turėjo rastis Jėzaus paėmimo patirtis, kuri leido keliems Naujojo Testamento autoriams kurti Šeštinių paveikslą. Tam tikra prasme velykinis Viešpaties aiškumas ir kūniškumas vieną dieną užgeso. Tai juntame ir mes.

Iš šios pusės žvelgiant, Šeštinės yra sunki diena. Ate, Jėzau... Iki laikų pabaigos jis aukštybėse, paslėptas nuo mūsų akių. Nors Apaštalų darbų knyga nemini mokinių ašarų, jų žvilgsniai, įsmeigti į dangų, reiškia išgąstį ir sutrikimą. Jiems prasideda naujas, dar nepažįstamas etapas. Jie mokysis gyventi laukdami ir kartodami patys sau Viešpaties pažadą sugrįžti. Jie pasmerkti įtampai, nes pats tikėjimas nuolat turės įrodyti tikrovę, kurios nematome, kaip pasakyta Raštuose.

Tokia Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio būsena. Nors po savaitės Sekminės ir žvaliai, linksmai kalbėsime apie Dvasią, kuri užpildo Jėzaus iškeliavimo paliktą tuštumą, vis dėlto pradedame nuo akių, pakeltų į dangų. Jėzų, įsikūnijusį Dievo Sūnų, susigrąžino debesys. Ten jo namai. Ten, kartu su juo, ir mūsų amžinoji tėvynė. (Oi, gražus gražus tolimasai dangau...) Ji dar paslėpta nuo mūsų akių, nutolusi. O nepaslėptas ir nepaimtas šis pasaulis, į kurį Dvasia kitados ir nukreipė pasitraukusio Jėzaus mokinių bendruomenės žingsnius. Mes turime žemės takus, turime per žmonių istoriją keliaujančią Dievo tautą. Žemėje ją vis iš naujo persmelks išėjusio mokytojo ilgesys, jo regimumo ir apčiuopiamumo stoka. Bet ta pati Dvasia bus palikusi Bažnyčiai užsispyrimą ir drąsą šauktis jo ir ieškoti. Esu su jumis per visas dienas. Pažadas nesikeis. Jei matome pasaulį, matysime ir ano pažado išsipildymą, bent jau užuominą, įtarimą, kad Jėzus tikrai meta savo šešėlį. Veikia drauge. Suteikia gyvenimui savo kontūrus.

Neiškeliavęs, nepaimtas iš mūsų, jis būtų tik deus ex machina. Tas, kurį mes patys išvedame į sceną ir patenkinti parodome švenčių proga. Atsisėdęs Tėvo dešinėje, jis kupinas ne tik didybės, šlovės ir galios. Danguje jam pridėta paslaptis, šiurpulinga dieviškoji laisvė, neribotos galimybės atsirasti bet kada ir bet kur.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"