TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kai žodis netampa kūnu

2013 07 24 6:00

Kai atidžiau įsigilini į Europos Sąjungos (ES) vykdomą politiką, imi suprasti, kad jos kūrėjai ne be reikalo išsižadėjo krikščioniškųjų Europos kultūros šaknų. Atsisakius šių prioritetų atsirado galimybė nuoširdžiai ir teisėtai ignoruoti Biblijos ištartį: „Ir žodis tapo kūnu.“

Tik pamėginkime įsivaizduoti, kaip reikėtų „vyniotis“ tarp pirminio žodžio ir šiandieninio Europos kūno ponui Jose Manueliui Barroso, neseniai pareiškusiam, kad tautos ir nacionalinės vertybės yra atgyvena, nors ES tėvai Robertas Schumanas ir Konradas Adenaueris būsimą Europą įsivaizdavo kaip laisvų nacionalinių valstybių sąjungą. Tas Europos kūnas, iš kurio šiandien gujamos tautinės vertybės, nebeatitinka susivienijusios Europos sumanytojų žodžio.

Taigi, nusigręžus nuo Biblijos, Žodis paprasčiausiai paliekamas be Kūno.

Be „kūno“ paliko ir pirmųjų ES vedlių žodis apie tai, kad suvienytoje Europoje nebus kėsinamasi į kultūrines, religines ir moralines tų valstybių tradicijas. O juk būtent šituo žodžiu patikėjo dauguma lietuvių, per referendumą dėl stojimo į ES pasakusių „taip“.

Kaip reikia jaustis lietuvių tautai šiandien, kai ES komisarė Viviane Reding pareiškė, jog ES neliks nuošalyje, jei kuri nors iš Bendrijai priklausančių šalių nepaisys ES įstatymų ir sutarčių, ginančių asmens laisvę puoselėti kokį nori (net ir nacionalinę valstybę sukūrusiai daugumai nepriimtiną?) gyvenimo būdą?

Beje, kokiu būdu Bendrija neliktų „nuošaly“? Okupuotų tą šalį? Deportuotų nesusipratusią daugumą?

Dar gyvi stalinistai mielai pasidalytų patirtimi...

Spėlionės spėlionėmis, tačiau tikrovė išties kelia nerimą tai tautos daliai, kuri dar neemigravo, nepragėrė proto ir nepakliuvo ant globalistų paauksuotų nežabotų laisvių ir neribotų galimybių kabliukų, kuriuos vaikiškai patikliai praryja vis daugiau jaunų žmonių.

Niekada nemėgau sąmokslo teorijų, bet dabar, deja, tik kažkieno piktavališkomis užmačiomis belieka aiškinti tą nesiliaujantį visuomenės protų jaukimą, kurį pradėjo švietimo institucijos, nuolat kaitaliodamos mokymo programas, egzaminų tvarką ir reikalavimus, o užbaigia vadinamosios kultūrinės akcijos, per kurias atlikėjai plyšauja tik anglų kalba, o klausytojai lyg sąmonę praradę zombiai skanduoja: „Mes – Europa!“

Beje, vyresnioji, net soclageryje auginta karta niekuomet neabejojo, kad Lietuva – Europos dalis. Europiečiais mus laikė net rusai, todėl tiek pastangų dėjo mums „perauklėti“. Tai kur ir kada bus suklydę laisvos, nepriklausomos Lietuvos švietimo ir kultūros ugdytojai, jei dabar jaunuoliams reikia kalte kalti į galvas, kad jie – europiečiai? Ką norima įkalti? Tai, kas jau nuo amžių lietuviams, išskyrus, matyt, šiandieninius biurokratus, buvo žinoma? O gal priešingai - norima priversti jaunuolius pamiršti, kad jie lietuviai?

Būčiau linkusi tikėti antru variantu – sąmoningomis pastangomis jaunimą nutautinti, tyčia sumaišant sąvokas ir pamažu į jų neužsitarnautų teisių ir privilegijų apkvaitintas galvas įdiegiant sąvoką, kuri priimtinesnė didesnės ES integracijos šalininkams arba modernistams. Juolab kad jaukdami protus jie jau nemažai pasiekė.

Pavyzdžiui, dabar jauni žmonės, ko gero, ne iš karto atsakys į klausimą, kas yra lietuvis, o pagalvoję pasakys, jog tai – Lietuvos pilietis. Todėl „lietuviu“ gali būti vadinamas ne tik Lietuvoje gyvenantis lietuvis, bet ir lenkas, žydas, kinas. Kita vertus, automatiškai etninės lietuviškos tautybės netenka tie lietuviai, kurie priima kitos šalies pilietybę. Tokio sumaišymo pasekmė – vandens drumstimas dėl dvigubos pilietybės.

Prieš 30 ar net 20 metų absoliuti dauguma nė neabejojo, kad lietuvis - tai lietuvių tautybės žmogus, etninis lietuvis, ir lietuvis jis išlieka (jei nori) visur, kad ir kur gyventų, nepriklausomai nuo to, kokios valstybės pilietis yra. Būtent toks tautybės ir pilietybės sąvokų supratimas daugiausia prisidėjo prie to, kad sovietams nepavyko nutautinti nei lietuvių, nei kitų SSRS kolonizuotų tautų.

Kad protų jaukimas per tradicinio sąvokų turinio „modernizavimą“ yra ne atsitiktinis, o sisteminis, nežinia kieno (gal globalistų?) laiminamas ir finansuojamas procesas, liudija ir kitų gyvenimo sričių pavyzdžiai. Pavyzdžiui, ekonomikos, kur atkakliai yra dedamas lygybės ženklas tarp vertės ir kainos. O juk nuo seno buvo žinoma, kad tai anaiptol ne vienas ir tas pats. Net vienos ir tos pačios prekės, pavyzdžiui, aukso, kaina dažnai kinta, būdama priklausoma nuo laikinų, nesisteminių veiksnių, tokių kaip poreikio ir pasiūlos santykis, mados reikalavimai, reklama ir pan. O vertė išlieka pastovi tol, kol nekinta visa visuomenės vertybių sistema. Deja, ta sistema šiuo metu realiai kinta, nes iš kuriančio ir dvasingo žmogaus kryptingai ir nuosekliai yra gaminamas dvikojis vartotojas, kuriam vertinga yra tik tai, kas perkama už didelius pinigus. Todėl investuotojas tampa daug vertingesnis už tiesiog pilietį.

Kaip pabrėžia profesorius Vytautas Radžvilas, naujosios Europos imperijos kūrėjai, atsižvelgdami į sovietų imperijos statytojų klaidas, pasirinko ne tiesioginės ekonominės ar politinės revoliucijos kelią, o iš pirmo žvilgsnio nepastebimą vadinamosios kultūrinės revoliucijos strategiją, kurios esmė - pakeisti tikrovės suvokimą, įdiegiant žmonėms visiškai naujus savivokos ir moralės standartus.

Kitaip sakant, kryptingai atskiriant žodį nuo kūno. Tik koks bus to rezultatas? Ar pranoks jis Dievo sukurtąjį?

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"