TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaip Dievas kedro viršūnę skabė...

2015 06 13 6:00

Kartais Dievo žodis savo palyginimais panašus į vaikystėje girdėtas pasakas. Gal taip ir geriau: Dievui labiau patinka kalbinti žmogaus kaip savo mylimo vaiko širdį, negu tiesiai šviesiai rėžti žmogui tiesą į akis. Juk tokia rėžianti šviesa kartais taip ir nepasiektų pasiklydusio žmogaus širdies. Dievas nėra koks svieto lygintojas, atimantis iš tų, kurie turi „per daug“, ir duodantis tiems, kurie turi „per mažai“.

Dievui brangus kiekvienas žmogus ir Jis nenori, kad bent vienas Jo mylimų žmonių pražūtų. Todėl ir kalbina juos kaip mylimus vaikus (visus – tiek gerus, tiek stokojančius gerumo). O vaikams patinka pasakos, patinka nusikelti vaizduote į pasaulį, kuris nėra per daug rimtas, kur Dievas staiga iš pikto (irgi dažnai tik įsivaizduojamo) senio pavirsta įspūdingu sodininku, kuris ima skabyti aukštų kedrų viršūnes, jas keistai sodinti ant aukšto kalno ir neįtikėtinai iš jų užauginti kitų puikuolių kedrų, po kurių plačiomis šakomis galės gyventi visokie paukščiai. Būtent taip kalba šio sekmadienio pirmasis skaitinys iš pranašo Ezekielio knygos, kuriam antrina labiau žinomas Jėzaus palyginimas apie garstyčios grūdelį, kuris „sėjamas dirvon esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.

Leiskimės kaip vaikai būti Dievo žodžio vedami tolyn į šios dieviškos pasakos (palyginimo) karalystę – ji mus nejučia mokys išminties: “Visi lauko medžiai pažins, jog aš, Viešpats, aukštą medį pažeminu, o žemą – paaukštinu. Žaliuojantį medį nudžiūdau, o nudžiūvėlį – atželdau.“ Neskubėkime aiškinti, jog tie medžiai – tai žmonės (viskam savas laikas). Medį tikrai galima pažeminti jį apkarpant: jis dėl to nenudžius, netgi gali tapti vešlesnis, vaisingesnis, o mažam medeliui davus daugiau erdvės po saule jis gali gražiai paaugti. Taip pat visi esame matę nudžiūvusį medį ir kokį nudžiūvėlį, atželiantį naujais daigais iš po šaknų. Tai gyvybės stebuklas. Tokiu būdu pasaka mus nejučia moko pasitikėti gyvenimu, jo nevystančia jėga: kad ir kas nutiktų, yra išeitis.

Pasaka visada suteikia džiaugsmo, ji nelyginant medaus prikopinėja mūsų širdį vilties, atsivėrimo gyvenimui: kad ir kokie būtume - padžiūvę ar sultingi, vešlūs ar nukapoti – visi turime pažadą a(ta)ugti, duoti vaisių. Dievo akyse nėra nė vieno nurašyto medžio, nė vieno atmesto žmogaus. Žmogus pats sau gali atrodyti nevykėlis, koks neūžauga, bet Dievui atrodo kitaip: Jis iš mažiausio žemėje grūdelio sugeba išauginti didį augalą. Čia vaiko širdelė suplazda (tuo tarpu surambėjusio suaugėlio širdis čia rizikuoja užsisklęsti: „Nesąmonė!“) – kur man reikėtų būti pasodintam, kad išaugčiau į tokį nepaprastą augalą? Dievas jam atsako: „Teisuolis klestės sau kaip palmė, kaip kedras Libano šakosis. Viešpaties namuos pasodintas, žydės jisai prieangiuos Dievo.“ Vaikui to visai pakanka, jis priima tuos žodžius tikėjimu ir, kaip sako apaštalas Paulius antrajame šio sekmadienio skaitinyje, „čia gyvena tikėjimu, o ne regėjimu“. Tiems, kuriems reikia sudėtingesnio paaiškinimo, siūlome 3 punktelius: 1) mano gyvenime geros žemės sielai ima rastis, kai stengiuosi gyventi teisiai (teisingai); nesiekdamas gyventi teisingai, atskiriu save nuo vešlių ganyklų kelio ir imu eiti dykumos sausros keliu; 2) bet to neužtenka: turiu savo Dievą su meile garbinti, nes tik Jį garbindamas įsišakniju Jame (anot psalmisto, apsigyvenu „Viešpaties namuose“); be Dievo garbinimo, gyvenimo auką aukoju sau pačiam arba kitiems stabams; 3) o tam, kad neimčiau pūti Dievo Meilės permerktoje žemėje, tos pačios Meilės esu raginamas nupilti, o jei esame ne tokie šykštūs, - tai ir gausiau užpilti jos ir savo artimui (dalintis ja su artimu) – čia, taip tariant, imu „žydėti prieangiuos Dievo“, nes būtent ten skirta vieta susitikimui su panašiu į save, galbūt ir su tuo, kuris nedrįsta žengti į Dievo namus, į Jo artumą.

Baikime sakydami, jog, ko gero, tas mūsų širdžių (mažyčių grūdelių) „įmerkimas“ į Viešpaties garbinimą (psalmistas kalba apie šlovinimą, Jo gailestingumo ir ištikimybės skelbimą) ir duoda patirti tą gerumą, kurį Jėzus vadina Dievo Karalyste. Dievo Karalystė žemėje, mūsų gyvenime, Bažnyčioje negali prasidėti, kol neįvyksta šio vaisingo susilietimo tarp žmogaus širdies ir Dievo gailestingosios meilės. Melskime Šventąją Dvasią, kad suteiktų (atželdintų) mūsų širdyje vaiko dvasią, kuri vienintelė yra „visuomet gerai nusiteikusi“(2 Kor 5, 6), ypač kai kalbama apie dieviškas pasakas, kurios veda į stebuklingą susitikimą su Gyvenimu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"