TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaip elgsis V. Putinas

2015 07 31 6:00

Praėjusią savaitę buvęs garsiausias Rusijos kalinys Michailas Chodorkovskis viename interviu išvardijo tris galimus Kremliaus tolesnių veiksmų scenarijus: pirmasis – tolesnis puolimas Ukrainoje, antrasis – provokacijos Baltijos šalyse, trečiasis – veiksmai Artimuosiuose Rytuose – Irane arba Sirijoje. Kitų scenarijų nevardijo, nors pripažino, kad nagrinėja visus įmanomus, nes Vladimiras Putinas, jo manymu, šiuo metu neprognozuojamas, neracionalus ir vargu ar pats save kontroliuoja.

M. Chodorkovskis pakartojo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel mintį, kad V. Putinas gyvena kitoje tikrovėje. Ne ekonominėje, ne politinėje, o jau religinėje, labai rimtai suvokdamas save kaip poamerikietiško pasaulio lyderį.

Dėl antrojo minėto scenarijaus turėtume suklusti, nes M. Chodorkovskis yra neblogai informuotas apie pokalbius Kremliuje. Jo žodžiais, kai kurie aukšti valdininkai jau rengia sau atsarginius išėjimus, nes mato artėjantį šio režimo galą, todėl mezga ryšius su tais, kas ateis į valdžią po to. O M. Chodorkovskis laikomas vienu iš galimų politinių lyderių, kurie bus reikalingi po V. Putino režimo žlugimo.

Turėtume suklusti, tačiau kartu turime ir analizuoti susiklosčiusią situaciją bei daromas prognozes, nes kitų analitikų prognozėse provokacijų Baltijos šalyse nesitikima. Svarbiausias argumentas – kad Vakarai nepasidavė Rusijos šantažui ir realiais veiksmais parodė, kad gins Rytų Europos valstybes. Šantažo esmė – Rusija užgrobia, pavyzdžiui, Estijos miestą Narvą ir grasina Vakarams branduoliniu ginklu, jei šie bandytų išvyti okupantus. Kremliaus skaičiavimais, Vakarai turėtų išsigąsti ir nesivelti į branduolinį karą dėl kažkokio rusakalbio Estijos miesto. Skaičiavimai nepasitvirtino, tačiau visiškai nusiraminti negalime, nes M. Chodorkovskis teisus sakydamas, kad jei V. Putinas pamatys, jog nėra kitų būdų išsaugoti valdžią, išskyrus karą, tai karas tikėtinas.

Norėdami suvokti susiklosčiusią padėtį turime laikytis istorinio požiūrio, t. y. žiūrėti, kaip V. Putino avantiūra Ukrainoje prasidėjo, kaip ji buvo plėtojama ir kokios būsenos yra dabar, ypač lyginant su jos pradžia. Nemaža analitikų dalis teigia, kad V. Putinas neadekvačiai reagavo į Ukrainos valdžios ketinimus pasirašyti asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, kad be reikalo spaudė V. Janukovyčių šios sutarties nepasirašyti. Suprantama, Kremliaus strategai nenumatė, kad ukrainiečių visuomenė taip skausmingai sureaguos į šios sutarties nepasirašymą, nors turėjo būti nepamiršę Oranžinės revoliucijos. O gal ir nebuvo pamiršę, tačiau nekreipė dėmesio, nes ši revoliucija baigėsi kaip ir niekuo, o gal net ir Rusijos naudai – juk prezidentu tapo V. Janukovyčius.

Šio veikėjo pabėgimas iš šalies Kremliaus strategams turėjo būti rimtas smūgis. Rusų politologas Stanislavas Belkovskis savo viešose kalbose dažnai kartoja, kad V. Putinas labai išsigando 2011 metais vykusių arabų pavasario revoliucijų, per kurias ilgamečiai diktatoriai buvo verčiami iš postų ar net minios žudomi, todėl ir grįžo prezidentauti. V. Janukovyčiaus pabėgimas tokiu atveju jam priminė nesenas baimes. Dauguma analitikų sutinka, kad V. Putinas turėjo reaguoti į teisėto Ukrainos prezidento išvijimą, ir jis reagavo – užgrobė Krymą.

Krymo aneksija įvyko taip sklandžiai, kad Kremliaus strategai negalėjo neapsvaigti (aišku, čia jiems padėjo ir tuometinė Kijevo valdžia, naiviai tikėdamasi, kad V. Putinas pasitenkins Krymu). Politikos apžvalgininkas Evgenijus Ichlovas gal tikrai teisus sakydamas, kad jei nebūtų prasidėjęs karas Donbase, Ukrainos valdžioje dabar būtų stipri prorusiška opozicija, kovojanti dėl rusų kaip tautinės mažumos teisių ir pasisakanti už Ukrainos federalizaciją. Krymo aneksija gal ir būtų buvusi tyliai pamiršta...

Tačiau V. Putinas Krymu nepasitenkino. Apsvaigę nuo taip sklandžiai atliktos aneksijos Kremliaus strategai staigiai sukūrė Novorosijos terminą ir šiam išgalvotam geografiniam vienetui priskyrė bene aštuonias Ukrainos sritis, kurios turėtų priklausyti Rusijai. Štai čia rusų istorikas Jurijus Felštynskis dabar gyvenantis Amerikoje, kelia klausimą, kodėl tada, 2014 metų balandžio-gegužės mėnesiais, visuotinio rusų džiaugsmo dėl atgauto Krymo metu, V. Putinas nedavė įsakymo užimti Ukrainą, o įsivėlė į lokalius mūšius Donecko ir Luhansko srityse.

Anot šio istoriko, laikas dirba ne V. Putino naudai. Dar pernai pavasarį Ukrainos klausimas beveik visiškai priklausė nuo sprendimų Kremliuje, o šių metų liepą jėgų balansas pasislinkęs į Ukrainos ir Europos Sąjungos pusę. Kariniu požiūriu V. Putinas įtraukė Rusiją į karą su Ukraina ir įklimpo jame. Tačiau pernai pavasarį V. Putinas pradėjo karą su šalimi, kuri neturėjo nei armijos, nei pinigų, nei prezidento ir buvo valdoma laikinosios vyriausybės, o dabar jis kariauja su turinčia visas valdžios institucijas (taip pat ir vis stiprėjančią kariuomenę) europietiška valstybe, remiama tarptautinių kreditorių.

Aršus Kremliaus kritikas Andrejus Piontkovskis formuluoja tris fundamentalius Kremliaus pralaimėjimus. Pirmasis – žlugęs bandymas šantažuoti Vakarus branduoliniu karu, šiems pareiškus, kad kiekviena NATO šalių žemės pėda bus ginama ginklu. Antrasis – imperinė „rusų pasaulio“ koncepcija beveik išbraukta iš ideologinės darbotvarkės, nes rusai nerodo noro žūti už tą „rusų pasaulį“. Trečiasis – visiškas projekto „Novorosija“ žlugimas, nes jo nepalaikė rusakalbiai Rytų Ukrainos gyventojai.

Akivaizdu, kad V. Putinas įvarė save į kampą, iš kurio jam neįmanoma išeiti. Jis įsivaizduoja esąs pasaulio politikas, ne mažesnio lygio nei Amerikos prezidentas. Tačiau Rusija neprilygsta Amerikai ir greičiausiai niekada neprilygs, išskyrus branduolines bombas. Tikriausiai todėl Vakarai per daug nespaudžia V. Putino, vis diskutuoja su juo apie Minsko susitarimus, kurių nesirengia laikytis Rusija ir negali laikytis Ukraina. Toks rusenantis konfliktas tenkina ir Vakarus, ir Ukrainą, nes tai yra geriau nei aršūs karo veiksmai, o strategiškai žiūrint - tai Rusijos pralaimėjimas.

Tik V. Putinas to dar nesupranta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"