TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaip laisvė verslą sugadino...

2014 03 20 6:00

Kas prieš savaitę buvo girdėję apie verslininką Vilių Kaikarį? Manau, kad galbūt kokie du procentai Lietuvos piliečių. 

Tačiau nepakartojamas pasirodymas tiesioginiame eteryje jo populiarumą pakylėjo į neregėtas aukštumas, ko gero, dažnas dabar jį atpažintų sutikęs gatvėje. Neabejoju, kad V.Kaikario patarimai Lietuvos politikams prikąsti liežuvį ir patylėti dėl Ukrainos okupacijos tikrai neprasprūdo pro ausis. Nesinori per anksti prieiti prie drastiškų išvadų, tačiau atrodo, kad Lietuvoje vis dar gyvena žmonės, kurie prireikus galėtų iš įvairių pasaulio vietų parvežti Saulę.

Manęs nė kiek nenustebino Šarūno Marčiulionio parama V.Kaikario idėjoms. Girdėjau jį okupacinės valdžios 1988 metų vasario 15 dieną surežisuotame „darbo žmonių mitinge“ smerkiant vasario 16-ąją gimusią nepriklausomą Lietuvos Respubliką ir karštai piktinantis dėl „imperialistinių jėgų“ kišimosi į „suverenios valstybės“ - LTSR - vidaus reikalus.

Jei neklystu, sovietinę santvarką jis tuomet šlovino už trijų ar keturių kambarių butą, neklausiu, už kiek jis siūlo patylėti dėl Ukrainos okupacijos.

Manęs nestebina kaikariai ir marčiulioniai: ne kiekvienas vergu gimęs laisvas gali augti.

Tik nuoširdžiai įdomu, ką šie du veikėjai pasakoja savo vaikams, jeigu tokių turi, apie Lietuvos istoriją? Remiantis jų „logika“, kad pirmiausia reikia galvoti apie verslą, o tik paskui apie tokius dalykus kaip laisvė, demokratija, nuspėti neturėtų būti sunku: baudžiavos panaikinimas turbūt yra didžiausia tragedija, juk nuo tada „verslininkai“ buvo priversti mokėti už samdomąjį darbą. Atsirado toks dalykas kaip „asmeninė laisvė“, tik kad niekam neaišku, ką su ja veikti.

Tarpukariu įvykdyti žemės reformos irgi nereikėjo – ji galutinai sugriovė stambųjį verslą (dvarininkiją). Partizanai šiandien turėtų būti paskelbti ekonomiškai labiausiai destabilizuojančiu faktoriumi, nes trukdė Lietuvos verslo integraciją į pačią laisviausią ir turtingiausią pasaulyje ekonomiką – kolūkius. O apie tai, koks niekšas yra Landsbergis, išvedęs Lietuvą iš tos pertekliaus ekonomikos, ko gero, net neverta kalbėti.

Žinau, kad idealais skrandžio neprisikimši, tačiau jei ne idealai, ko gero, šiandien V.Kaikaris ir Š.Marčiulionis tebegyventų trijų kambarių bute, o jų visas verslas apsiribotų spekuliacija naudotais „Šileliais“ ir bananais.

Šiame kontekste derėtų užsiminti ir apie kitą diskusijų sukėlusį fenomeną Lietuvoje – brangiai ar pigiai, priklauso nuo požiūrio, skaitmeninome Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Man šis filmas yra genialus mėšlas – V.Žalakevičius tikrai kūrybiškai iškraipė pokario Lietuvos istoriją. Kodėl reikia šį filmą šiandien brukti žiūrovams, suvokti negaliu. Galbūt priežastis banali – Lietuvos kultūrai vadovauja buvę komjaunuoliai, kurie į pasaulį žvelgia per kaikarišką verslumo prizmę ir kurių „Šileliai“ teberodo tik dvispalvį vaizdą. Vis dėlto neramu, kad kultūros srityje dirbantys žmonės su tokia nostalgija žiūri į raudoną praeitį. Ko gero, nereikėtų nustebti, jeigu po poros dešimtmečių Vilniuje atsiras paminklų Kostui Kubilinskui, nes akivaizdu, jog partizanams paminklo čia greitai nepastatysime. Vos pajudėjus ledams po 20 metų trukusios tylos, didieji pseudopatriotai pradėjo mušti kumščiu į krūtines ir rėkti, kad „ne dėl tokių paminklų buvo kovota“, ir numarino projektą. Tad gal geriau įamžinkime talentingo poeto atminimą?

Šiandien mane stebina ir tai, jog Lietuvos valstybė finansuoja Rusų dramos teatrą, bet aš didžiuojuosi, kad jos vadovas išdrįso atsisakyti gastrolių Sankt Peterburge, kai Rusijos kareiviai okupuoja Ukrainą.

Vertybės ir verslas kartais tarpusavyje nedera, bet kiekvienas, bent kol kas, galime pasirinkti. Todėl vienas režisierius atsisako gastrolių, o kitas – dirba Maskvoje. Yra sakančiųjų, kad sporto, meno, kultūros negalima politizuoti. Manau, kad tai yra klaidinga nuostata – būtent šių sričių lyderiai turi pasirinkti ir savo pavyzdžiu padėti vertybes atsirinkti kiekvienam piliečiui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"