TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaip nugalėti skurdą?

2012 10 02 8:39

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2011 metais skurdo lygis siekė 20 proc. ir buvo vienas didžiausių Europos Sąjungoje (ES).

Tokie duomenys, be abejo, nedaro garbės Lietuvai, tačiau prieš stojant į kovą reikėtų pažinti savo priešą ir visų pirma išsiaiškinti, kas yra tas skurdas. Tokių, kurie mito trupiniais nuo senjorų stalo, kurie gyveno kalnų urvuose ir priemiesčių lūšnelėse, Europos istorija yra mačiusi užtektinai. Tačiau šių dienų Vakarų Europos visuomenė reikalauja gerokai daugiau negu maisto, būsto ir apdaro.

Skurdžiumi jau dažnai laikomas ir tas, kuris neišgali nusipirkti automobilio, kompiuterio ar bent kartą per metus išvykti atostogų į svečias šalis. Lietuvoje visuomenės požiūris į skurdą taip pat ilgainiui keitėsi. Šiandien net ir minimalų darbo užmokestį, kuris dabar siekia 715 litų į rankas, gaunantis gyventojas per mėnesį gali nusipirkti apie toną bulvių, toną kviečių ar du šimtus kilogramų bananų, tad prieš kelis šimtmečius toks žmogus būtų buvęs laikomas turtuoliu ar bent jau stipriu vidutinioku.

Tačiau šiuo metu minimalų atlygį uždirbantis lietuvis kažin ar įstengtų įsigyti automobilį, kompiuterį arba sumokėti už centrinio šildymo paslaugas, todėl vargu ar būtų laikomas turtingu. Vis dėlto Afrikos šalyse 715 litų atlyginimas užtikrintų gana padorų gyvenimą, o šveicaras, gaunantis net penkis kartus daugiau pajamų, vis dar būtų laikomas skurdžiumi. Akivaizdu, kad vien pajamų dydis nelemia gyventojų skurdo lygio, todėl skurdo ribą priimta skaičiuoti kaip santykinių, o ne absoliučių pajamų rodiklį.

Lietuvoje skurdo rizikos riba apskaičiuojama kaip 60 proc. vidutines pajamas gaunančio žmogaus pajamų dydis. Vidutinės gyventojo pajamos 2011 metais buvo 1152 litai, tad skurdo rizikos riba vienam asmeniui atitinkamai siekė 691 litą. Jei lietuvio vidutinės mėnesio pajamos būtų ne 1152, o 2 tūkst. litų, skurdo riba atitinkamai išaugtų iki 1200 litų. Todėl žmogui, nenorinčiam būti nustumtam už skurdo ribos, tektų uždirbti bent 1200 litų per mėnesį. Kitaip tariant, kuo turtingesni tavo kaimynai, tuo didesnė tikimybė, kad tapsi skurdžiumi.

Lietuvoje gyventojų pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES, tad skurdo mažinimo problemos sprendimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana paprastas - tereikia iš Anglijos ar Žemaitijos miškų pasikviesti Robiną Hudą arba Tadą Blindą, ir darbas bus atliktas. Tačiau tokia "iš kiekvieno pagal galimybes - kiekvienam pagal poreikius" sistema nebūtinai sumažina atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų. Dažniausiai rezultatas būna: "norėjosi kaip geriau, išėjo kaip visada", ir pajamų skirtumai, taip pat atitinkamai skurdo rodikliai, ne sumažėja, o priešingai - padidėja. Protingiau būtų ne mažinti daugiausia uždirbančių gyventojų pajamas, o didinti mažiausiai uždirbančių žmonių gaunamas lėšas. Tačiau ką daryti, kad mažiausiai uždirbančių asmenų pajamos Lietuvoje padidėtų ir sumažėtų skurdo lygis?

Labiausiai skursta bedarbiai

Didžiausią įtaką šalies skurdo lygiui daro nedarbas. Štai Lietuvoje 2011 metais daugiau kaip pusė iš 250 tūkst. bedarbių gyveno žemiau skurdo ribos, tuo metu dirbančių žmonių skurdo rizikos riba siekė vos 10 proc., pensinio amžiaus gyventojų - 15 procentų. Taigi skurdžiausi Lietuvoje yra ne pensininkai ar dirbantys asmenys, o būtent bedarbiai. Todėl efektyviausia kovoti su skurdu kuriant naujas darbo vietas ir taip didinant užimtumą. Ispanijos pavyzdys puikiai iliustruoja nedarbo ir skurdo lygio abipusę priklausomybę.

Šiandien Ispanijoje nedarbo lygis siekia 25 proc. - tokio ES dar nėra buvę, o skurdo rodiklis jau 2010 metais tapo didesnis negu Lietuvoje ir šiuo metu visoje ES nusileidžia tik Bulgarijai bei Rumunijai. Taigi norint sumažinti skurdo lygį Lietuvoje visų pirma reikia kurti naujas darbo vietas, taip skatinant gyventojų verslumą, pritraukiant užsienio investuotojų, liberalizuojant darbo santykius, užtikrinant biurokratinės naštos mažėjimą ir mokestinės bei teisinės aplinkos stabilumą.

Į skurdo liūną stumia mokesčiai

Minimalus darbo užmokestis į rankas Lietuvoje 2011 metais buvo 678 litai, o skurdo rizikos riba vienam gyventojui - 691 litas. Vadinasi, mūsų krašte skurdo rizikos riba buvo didesnė negu minimalus atlygis, todėl tam tikrais atvejais įsiliejimas į darbo rinką anaiptol nepadėdavo išbristi iš skurdo liūno. Tačiau minimalų darbo užmokestį gaunantis žmogus iš tiesų uždirbdavo ne 678 litus, o 1050 litų, tik 372 litus jis privalėdavo atiduoti valstybei kaip gyventojų pajamų, sveikatos draudimo ir socialinio draudimo mokesčius, ir jie tikrąja šio žodžio prasme nustumdavo darbuotojus žemiau skurdo ribos.

Tokia mokesčių sistema ne tik nemotyvuoja gyventojų įsitraukti į darbo rinką, bet ir didina šešėlinės ekonomikos mastą. Dėl to labiausiai kenčia valstybės biudžetas: dirbant neoficialiai arba nusprendus visai neįsitraukti į darbo rinką mažėja surenkamų mokesčių suma. Šiems žmonėms dar reikia mokėti ir įvairias socialines išmokas bei kompensacijas. Taigi norint sumažinti skurdo ir nedarbo lygį, derėtų mažinti darbo jėgos apmokestinimą, ypač mažiausią atlygį gaunančių darbuotojų. Už tai būtų galima naikinti mokestinės aplinkos iškraipymus, tokius kaip pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata, taikoma šildymui, nes ja, kad ir kaip kurioziškai skambėtų, dažniausiai naudojasi turtingesni miestų gyventojai. Mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms skiriamos kompensacijos, jie nemoka PVM, o kaimo vietovių gyventojai šildosi kietuoju kuru.

Socialinės išmokos - parama apsukriesiems?

Vienas kinų išminčius yra sakęs, kad "šalyje, kuri valdoma gerai, gėdijamasi skurdo, o šalyje, kuri valdoma blogai, gėdijamasi turtingumo". Lietuvoje dažniau gėdijamasi turtingumo negu skurdo, tam tikrais atvejais net atvirai didžiuojamasi iš valstybės gaunama parama. Neretai pasitaikantis pokalbis darbo biržoje taikliai iliustruoja problemos esmę: "Gal žinai, kur palikai savo bedarbio pažymėjimą?" - "Nežinau, gal automobilyje, o gal darbe..." Tai patvirtina ir statistika: skurdo lygis, neskaičiuojant socialinių išmokų, labai panašus kaip Danijoje, tačiau čia gerokai tikslingiau paskirstoma socialinė parama, todėl skurdo rodiklis, atsižvelgiant į socialinę paramą, šioje šalyje yra kone du kartus mažesnis negu Lietuvoje.

Trečias būdas sumažinti skurdo lygį mūsų krašte - efektyviau paskirstyti socialines išmokas, kad šie pinigai pasiektų tuos, kuriems labiausiai jų reikia, ir skatintų gyventojus nesigėdyti rodyti savo turto bei uždirbamų pajamų. Dabar žmonės baiminasi, kad deklaravę savo pajamas praras visas gaunamas socialines išmokas, o deklaruotas turtas dar bus ir apmokestintas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"