TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaip nusipiešti Arūną?

2015 12 21 12:00

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

Tas kūdikis, šoktelėjęs iš džiaugsmo Elzbietos įsčiose, – tai Jonas Krikštytojas, būsimasis atsivertimo pranašas ir Jėzaus pirmtakas. Be to, giminaitis. „Balsas tyruose“, kaip vėliau pristatys jį Evangelija. Ne tik keisčiausia, bet ir labiausiai išsiskirianti figūra tarp visų šios istorijos personažų. Labiausiai neatitinkanti to, ką paskui viešumoje kalbėjo ir darė Jėzus, paties Jono, rodos, pirma atpažintas, pakrikštytas, pavadintas tikruoju vardu. Tik tą vienintelį kartą jis ir leido sau iš visos širdies nudžiugti, nes šiaip buvo siųstas garsiai sakyti savo tautiečiams nemalonių dalykų, grasinti, priekaištauti. Pats karalius Erodas drebėjo nuo jo moralų, kur jau ten paprasti žmoneliai. Jonas ir galvos neteks dėl to, kad neprisitaikė, neišmoko būti korektiškas ir tolerantiškas.

Adventinis ar kalėdinis pavyzdys mums? Nežinau. Tarp gimusių iš moters nėra didesnio už Joną, – sakė Jėzus. Ir čia pat pridūrė, kad Dievo karalystėje net ir mažiausias jos narys yra didesnis už Joną. Kaip čia viską teisingai suprasti ir įvertinti?

Rašau apie Joną Krikštytoją, o galvoju apie Pilies gatvės Kunigaikštį, kuriam adventinio dangaus buvo skirta pralenkti mūsiškį susitikimo su Jėzumi kalendorių. Nedarysiu užuominų, kad Kunigaikštis panašus į Joną, nors irgi nesyk buvo tapęs akibrokštu, papiktinimu ir šio miesto galiūnams, ir pilkiems praeiviams. Netgi palyginimas su „balsu tyruose“ puikiai derėtų garsiam velioniui: juk jis iš tiesų pirmiausia buvo balsas, didelis balsas, kuris, tiesa, nieko nepakeitė, bet jo dabar labiausiai pasigendi ir toliau pasigesi iki skausmo, nes niekas kitas jau nebekalbins šitaip Vilniaus gatvių.

Dievo karalystėje yra kažin koks tiesos ar tikrumo momentas, duodamas mums tokiu pavidalu ar per tokius asmenis, kad neišvengiamai atsitrenktų į sieną, būtų mūsų atstumtas, išjuoktas ar pasmerktas, gal paprasčiausiai eitų vis pro šalį, vis veltui ir veltui. Čia ne apie tai, jog klounai, juokdariai, stačiatikių tradicijos „jurodivyje“ šaipydamiesi ir kvailiodami skelbia svarbius dalykus, nors publika girdi visai ką kita. Man įdomiau, kad Dievas tarsi tyčia nori būti susietas su labai silpnais, nepatraukliais argumentais ir todėl atmestas. Jis ramiausiai palieka negirdinčias ausis ir nematančias akis, nė kiek dėl to nesikrimsdamas. Gal kad būtų išlaukta, priaugta, vargais negalais surasta ir suprasta? Gal dėl to, kad tikėjimo kelionėje atsirastų kaina, kraujo ar bent druskos skonis, neįgalumo ir praradimo kartėlis, ne vien katutės? Ir jeigu galiausiai ateina matymo bei girdėjimo metas, tai toli gražu nepanašu į tavo pergalės šventę. Daug labiau – kaip priekaištas, sopulys, atgailos ir atsivertimo būtinybė, kurią praleidęs toliau nertum į tas pačias tamsybes. Argi ne šitaip dėliojami pirmieji velykiniai Petro pamokslai Apaštalų darbų knygoje? Pažadinta atmintis, ašaros dėl to, kas įvyko, ir tik tada geroji naujiena.

Todėl šia proga reikėjo išsiplėsti ir dar prisiminti Arūną. Jis buvo (o gal tebėra?) Vilniaus valkatėlė. Užaugo senamiesčio kieme Išganytojo gatvėje, kuri tais laikais buvo tiesiog siauras ir duobėtas Bokšto skersgatvis. Ten ir sutikau jį, atkakęs iš kito panašaus kiemo netoliese. Tada paauglių draugauta kiemais, nežinia pagal kokius požymius atpažinus giminingas sielas. Pagaliau atskiri miesto kvartalai sukurdavo tam tikrą skirtingą savo gyventojų rūšį. Arūnas buvo vyresnis, gal penkiais ar šešiais metais, žodžiu, autoritetas. Jis didžiuodavosi, kad su broliu yra patekęs į kažkokį laimingos tarybinės vaikystės nuotraukų albumą, rodė mums tą vietą. Du išsišiepę trumpakelniai. Jo brolis nesidėjo prie mūsų chebros. Kartu išlandžiotas, ištyrinėtas visas senamiestis, tuomet dar sklidinas paslapčių ir pasakų. Rūsiai, griuvėsiai, uždarytų bažnyčių bokštai ir požemiai. Prieš paauglių drąsą ir vingrumą juk neatsilaiko jokios grotos nei užraktai. Vasarą būdavo Markučiai ar Valakampiai, dažniausiai be jokių pinigų. Futbolo aikšte tapdavo Dievo Motinos cerkvės šventoriaus juosta palei Vilnelę. Būtent Arūnas, kaip vadas, leisdavosi diskutuoti pasaulėžiūros temomis, kai pribaigtas kamuolio smūgių į sieną, iš cerkvės iššokdavo įtūžęs kulto tarnas. Jam, žinoma, tekdavo trauktis atgal, Arūnui pareiškus, kad dabar visur ir visiems – laisvė. Taip ir elgėmės.

Vėl sutikau Arūną po daugybės metų, jau kitokį, pasenusį, ligotą. Praradęs namus ir šeimą, gūžinėdavo po naujuosius mikrorajonus, gvelbdavo metalą, kažin kur glausdavosi. Dar buvo gyva jo motina. Žinoma, alkoholis. Bet visuomet kažin koks pasitempęs, švarus, protingas. Šiek tiek padirbo Bernardinų remontuose, dėliojo akmeninį grindinį. Ten pramintas Ežiuku dėl savo smulkaus veidelio. Netrukus dingo, matyt, buvo pabudusi senoji laisvė. Dažniausiai sutikdavau jį sekmadieniais po mišių prie Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios Viršuliškėse. Žinodavo, kad ten būsiu ir kad gaus keletą litų. Kartais ištverdavo net pamaldas, ir tada būtinai komentuodavo pamokslą. Atsirado toks šventas sekmadienių ritualas su mišiomis ir Arūnu, lūkuriuojančiu už kampo. Visą laiką, net vos pavilkdamas kojas, jis tikėjo kažin kokia fantastine ateitimi, kada gyvenimas jam vėl būsiąs gražus ir laimingas.

O paskui vieną sekmadienį Arūnas neatėjo. Nepasirodė nei kitą, nei trečią. Niekada. Kairėnų kapinėse palaidojau jo mamą. Visiems buvo aišku, kad ir jis pats jau kažin kur po žemėm. Kaip „neatpažintas vyras“. Kaip dažnas panašaus likimo atstovas. Dar daug sekmadienių po to, dėliojant maldų žodžius per mišias, norėdavosi pridurti ir pridurti: „Viešpatie, išėjus iš bažnyčios, nupiešk man Arūno figūrėlę!“ Kažin ką padarytum, kad taip būtų. Nesuprantu, kodėl jis. Palieka šį miestą ir kiti, daugiau jam nusipelnę, ryškesni, didesni, kurių skaudžiai pasigendi, bet vis tiek ne taip, kad atsirastų skylė toje sienoje, kurią andai daužė tavo pionieriškos vaikystės kamuoliai.

Šį paskutinį advento sekmadienį jau bus visiems aišku, ko laukiame ir kas ateis. Bažnyčios prieangyje sukaltas gardas gyvulėliams, tuoj pasklis auksiniai šiaudai, sumirgės lemputės. Ir Kalėdų Vaikelis neatšaukiamas, nori nenori jis yra amžinas Emanuelis, Dievas su mumis. Bet vis tiek, deja, aišku, jog anas Dievo karalystės tiesos ir tikrumo momentas gaudys mus kitur. Ir kai žiūrėsiu į tuščią tarpą tarp pasklidusių prakartėlės gyventojų, prašysiu visagalio Kūrėjo, kad imtų ir pridėtų dar Kunigaikštį. Jo balsui yra darbo šalia prakartėlės ir Kalėdų mieste. Kas daugiau garsiai pasakytų, jog antai tie raudoni transparantai, nutįsę per visą namą primena ne ką kita, bet spalio revoliucijos minėjimus? Ar kad elektrinės Kalėdų žvaigždės geležinkelio stoties perone kažkodėl lyg pasiutę žirgai stojasi piestu. O svarbiausia – kad tu pats, šventai susireikšminęs, manąs esantis Kalėdų stebuklo centre, reikšmingai palytėtas vadinamojo Dievo artumo, esi tik dulkė, kurią akimirkai nutvieskia Žodis, tapęs kūnu.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"