Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Kaip rinksime mokyklų vadovus

 
2017 01 18 6:00

Prezidentūros pasiūlytos priemonės riboti mokyklų vadovų darbo trukmę įtvirtinus dvi kadencijas sukėlė lazdos skruzdėlyne efektą. Pasipylė mokytojų asociacijų ir bendruomenių kreipimaisi į šalies valdžios atstovus. Toks aktyvumo ir kūrybiškumo protrūkis džiugina. Tik ar jis pasieks ausis, kurioms yra taikomas?

Kaip jau žinome, prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo skirti vadovus penkerių metų kadencijai. Pasibaigus šiam laikotarpiui direktoriai turėtų dalyvauti konkurse ir, jei laimėtų jį, galėtų dar kartą eiti pareigas. Po antros kadencijos mokyklų vadovai, net ir labai gerai dirbę visus 10 metų, keliautų į visas keturias šalis...

Iš esmės pasiūlymas peržiūrėti mokyklų direktorių skyrimo tvarką pagrįstas susiklosčiusia ydinga realybe, kai yra išsikerojęs ilgai savo postuose užsisėdėjusių vadovų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Permainos būtinos. Bet ar reikia jas įgyvendinti tokia forma, kokią pasiūlė prezidentūra?

Pirmiausia nuostabą kelia pasirinkta dviejų kadencijų trukmė – 10 metų. Matyt, remtasi prezidento kadencijų pavyzdžiu. Tačiau švietimo sistema veikia pagal kitus principus, čia laikas skaičiuojamas švietimo proceso nulemtais periodais. Lietuvoje yra nemažai vadinamųjų ilgųjų gimnazijų, kuriose mokslas nuo pirmos iki paskutinės klasės trunka 12 metų. Prie mokyklų sistemos prijungus (t. y. skyrus bendrą vadovą) ikimokyklinukų grupes, atsiranda ir daugiau švietimo įstaigų, kuriose vaikai praleidžia per dešimt metų. Apribojus gero direktoriaus darbo trukmę dviem kadencijomis, iš jo būtų atimta galimybė savo akimis pamatyti pasiektus rezultatus „auginant“ moksleivį nuo pirmos iki paskutinės klasės. Tad ar tikslinga supančioti vadovą dešimčia metų? Gal reikėtų palikti teisę pretenduoti bent į trečią kadenciją?

Dar labiau stebina kai kurių „dviejų kadencijų“ entuziastų argumentas, esą ir kunigai yra kilnojami iš parapijos į parapiją, orientuojantis į septynerių metų darbo trukmę vienoje parapijoje. Gal norėta pajuokauti? Bet biurokratų humoro jausmas ypatingas, pavojingai balansuoja ties sveiko proto riba. Juk jie, regis, visai rimtai nusiteikę priversti naująjį įstatymą veikti ne nuo priėmimo dienos, o atgaline data. Todėl tenka priminti, kad katalikų kunigų – tikinčiųjų avelių ganytojų – lyginimas su mokyklų vadovais, anot žemaičių, „nei į tvorą, nei į mietą“.

Viena vertus, kunigo kiekvienoje parapijoje laukia ne tik bažnyčia (darbovietė), bet ir klebonija (būstas, tampantis namais, nors ir laikinais). O kas lauktų gero, talentingo pedagogo-vadybininko naujoje vietoje net ir tuo atveju, jeigu jam pavyktų kaskart, pasibaigus kadencijai vienoje darbovietėje, laimėti konkursą kitoje gimnazijoje (mokykloje), kuri gali būti nutolusi nuo ankstesniosios ne vieną dešimtį kilometrų arba dar toliau?

Kita vertus, kunigas siekia vieno tikslo – tarnauti Dievui, jam nerūpi (neturi rūpėti) daug kas, be ko nedvasininkijos luomo asmeniui gyvenimas praranda ir prasmę, ir žavesį. Pavyzdžiui, šeima, vaikai, namai. O kokie namai be jaukumo, kurį suteikia pastovumas, pažįstama aplinka, kaimynai? Apie kokį pastovumą galima svajoti, jei kas penkerius ar dešimt metų reikės keltis į kitą vietą? Gal „dviejų kadencijų“ autoriai orientavosi į Vilnių, kuriame didelis įvairių švietimo įstaigų pasirinkimas? Bet ką daryti Skuodo, Pagėgių, kitų mažesnių rajonų gabiems mokyklų vadovams? Kur jie pritaikys savo gebėjimus prabėgus dešimčiai metų? Kels sparnus į Širvintas ar Uteną? O kur paskui? Gal šią problemą būtų galima išspręsti vėl atgaivinus žinybinių butų vadovams sistemą, tik ar mūsų nelanksti biurokratinė mašina, orientuota į privačią nuosavybę, tam pasirengusi?

Dar reikia aptarti būsimų konkursų sąlygas, vertinimo komisijų sudėtis, kriterijus. Nuskambėjęs pasiūlymas direktorių atranką patikėti mokyklų bendruomenėms ir/ar socialiniams partneriams priminė „perestroikos“ etapą, kai gamyklų vadovus buvo patikėta rinkti tų įmonių kolektyvams. Rezultatų turbūt nebereikia priminti?

Pagaliau abejotina, ar Lietuvoje sklandžiai vyktų tie konkursai, nes skirtumas tarp sostinės ir paribių ima siekti katastrofišką lygį. Galbūt Vilniuje yra vadovų ir apskritai pedagogų perteklius, tačiau daugelyje rajonų jau šiandien jaučiamas ne tik atsakingų, pajėgių mokytojų, bet ir norinčių, sutinkančių vadovauti mokykloms specialistų stygius. Tad kam riesti nosį, kai nėra ką ėsti?

Šiandien, kai vos ne kiekviena mamytė bando apsaugoti savo lepūnėlį ir gąsdina išmesti mokytojus, direktorius iš darbo, jei šie neišmoko tinginėlio, turi būti rasti kokie nors itin svarūs motyvaciniai, materialiniai ir psichologiniai „masalai“, kad patrauklumą prarandantį mokyklos vadovo „jauką“ prarytų didesnė žuvis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"