TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaip stabai Kaziuką vaikė

2015 03 07 6:00

Kaziuko mugė yra bene seniausia ir ilgiausiai gyvuojanti Vilniaus krašto etninės savasties šventė, turinti tik čia žinomą tautodailės rūšį - verbas. Pretekstas jai atsirasti buvo gana svarbus: 1636 metais popiežiui paskelbus šv. Kazimierą Vilniaus globėju, Arkikatedroje bazilikoje, į kurią buvo perkelti karalaičio palaikai, jo mirties dieną - kovo 4-ąją - pradėti rengti šv. Kazimiero atlaidai. 

O po mišių, kaip įprasta visose bažnyčiose, aplink vykdavo mugės. Tad Katedros aikštė - seniausia Kaziuko mugės vieta, jos šerdis. Ir pernai, ir šiemet čia siekiama sutraukti tautodailininkus - tikruosius mugės prekiautojus. Tačiau organizatoriai skundžiasi, kad dauguma tos aikštės kratosi, visi kažin kodėl nori spiestis Gedimino prospekte.

Žvilgtelėtų į istoriją - nesikratytų. Ten visada vyko tikroji mugė. Ji į Šv. Jurgio prospektą (dabar - Gedimino) ir Lukiškių aikštę buvo išvaryta tik 1900 metais, kai generolo Levo Trockio iniciatyva Katedros aikštėje pradėti kloti paminklo Rusijos imperatorei Jekaterinai II pamatai, o paskui iškilo ir bronzinė, Prancūzijoje lieta, skulptoriaus Marko Antokolskio sukurta skulptūra. Paminklas čia stovėjo gana trumpai - nuo 1904 iki 1915 metų. Per Pirmąjį pasaulinį karą, matyt, bijodami išniekinimo, rusai jį išsivežė į Rusijos gilumą. Sakytum, elgėsi garbingai, savo stabų svetimiems nepaliko, išeidami nesiekė amžiams primesti savo kultūros. Šis poelgis verčia atsigręžti į sovietines Žaliojo tilto skulptūras. Būtų buvę gerai, jog ir sovietai savo stabus būtų susirankioję, o ne siekę, kad gerbtume paminklus tų, kurie trypė mūsų kultūrą. Carinė Rusija tai dar tarsi ir suprato.

Tad nors Jekaterinos paminklo Katedros aikštėje seniai nebėra, Kaziuko mugė į šią aikštę grįžta vis tiek nedrąsiai. Gaila, kad atmintis dažnai siekia gana netoli - tik per petį.

Po Antrojo pasaulinio karo Kaziukas buvo išvytas ir iš Lukiškių aikštės, nes čia iškilo Lenino skulptūra. Žinia, prie "didžių" vadų paminklų turi tvyroti marmurinė rimtis. Dabar Lukiškių aikštė - seniai be Lenino ir vis dar be naujo paminklo. Kaziuko šurmulį šioje erdvėje šiemet kurs užsieniečiai - prekiautojai ne tik iš gretimų šalių, bet ir iš Prancūzijos, Ispanijos, Austrijos, Gruzijos, Peru.

Vilniaus Kaziukas nuo seno buvo žinomas ir populiarus aplinkiniuose kraštuose. Yra žinių, kad tarpukariu į mugę iš Lenkijos net atvykdavo specialūs traukiniai. Lenkai juos užsisakydavo kelioms dienoms - kas prekiauti, kas pirkti į Vilnių traukdavo. Vagonai tapdavo keleivių nakvynės namais. Ir tik mugei pasibaigus grįždavo atgal.

Stabų vaikytas Kaziukas grįžta ir į senąsias vietas, ir net plečiasi į naujas erdves. Šiemet jis planuojamas rekordinis - prekiautojų stalai nutįs apie 17 kilometrų. Tačiau mugė turi ir praradimų. Etnologai apgailestauja, kad gero skonio, natūralių spalvų ir medžiagų vaikymasis, o gal tiesiog snobizmas, išgujo dabartinių verbų pirmtakes - močiučių iš popieriaus lankstytas gėles. Anksčiau per iškilmingas Šv. Kazimiero procesijas buvo nešamos popierinės lelijos - karalaičio simbolis. Jomis prekiauta ir prie bažnyčių. Močiutės prilankstydavo ne tik lelijų, bet ir kitokių gėlių. Pasak etnologo Liberto Klimkos, tai buvo senojo Vilniaus tradicija, viena originaliausių miestiečių kūrybos saviraiškos formų. Ji nebūtų išnykusi, jei labiau istorija būtume domėjęsi... Popierinių verbų rinkinio nespėjo įsigyti nė vienas muziejus.

Gali būti, kad ši tradicija atgims per vis labiau populiarėjantį Japonijos popieriaus lankstymo meną - origamį. Pasidairę po pasaulį pamatysime, kad ir mes kai ką panašaus jau turėjome.

Šiaip viskas gerai su tuo Kaziuku: žmonės dirba, visus metus kuria, tad mugė tampa ne tik rankų darbo gaminių pardavimo, bet ir demonstravimo vieta. Sakoma, kad Lenkijoje nėra nė dešimtadalio amatininkų, kiek jų turime mes. Tai irgi džiugina. Tik gal kuo mažiau gamyklinių prekių reikėtų čia įsileisti - juk tam netrūksta prekybos centrų, jų gausa ir dydžiu irgi garsėjame aplinkinėse valstybėse.

Belieka mugės pradžią - penktadienį - paskelbti nedarbo diena. Bent Vilniuje. Juk vis tiek visi į mugę traukia, o ir pusė Lietuvos čia suvažiuoja. Tad nedirbame nelegaliai? Siūlymas kovo 4-ąją Vilniaus krašte paskelbti nedarbo diena Lenkijos Seime buvo iškeltas dar 1928 metais. Tačiau dėl pernelyg lietuviškų šventės ištakų taip ir liko neįgyvendintas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"