TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaip suskaičiuoti dvyliktąjį paršelį?

2015 05 20 6:00

Kiekvieną kartą pasirodžius naujiems duomenims apie demografinę Lietuvos padėtį prisimenu seniai girdėtą vaikišką anekdotą. Siunčia ūkininkas į tvartą jauniausią, bet skaičiuoti jau pramokusį vaiką, kad pažiūrėtų, ar sveiki visi neseniai atsivesti dvylika paršelių. Grįžęs šis pasakoja: “Suskaičiavau vienuolika paršelių, o dvyliktasis taip greitai bėgiojo, kad niekaip negalėjau jo suskaičiuoti.”

Atrodo, ir mūsų valdžiai mes, lietuviai, esame kaip tas dvyliktasis paršelis, kurio niekaip nebesugebama ar nebenorima suskaičiuoti. Ne vienus metus visuomenė ir jos rūpesčius atspindinti žiniasklaida skambina pavojaus varpais: Lietuvoje nyksta lietuviai! Trijų milijonų jau kadais nebėra. O kiek liko iš tikrųjų?

Nors statistika kartais stringa, vis dėlto ji pajėgi parodyti bendrąsias tendencijas, kurios Lietuvos demografijai pranašauja labai liūdną ateitį. Štai ką tik buvo paskelbta Europos Komisijos (EK) ataskaita, kurioje teigiama, kad artimiausiais metais gyventojų Lietuvoje mažės sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje (ES). Mums, paprastiems, bet vis dar raštingiems ypač vyresnio amžiaus žmonėms šie duomenys abejonių nesukėlė. Tik susirūpinimą. Tačiau valdžioje ne visi patikėjo tokia pesimistiška statistika.

Aure premjeras atvirai prisipažino skeptiškai vertinantis šią ataskaitą. Tikėti EK jam koją pakišo tikėjimas "Swedbanko" vyriausiuoju ekonomistu Nerijumi Mačiuliu. Mat šis aptiko tokią ES instituciją, kuri Lietuvoje įžvelgė didėjantį gimstamumą.

Tiesa, padidėjusį gimstamumą buvo įžvelgę ir savivaldybių darbuotojai, kai porą pastarųjų metų katastrofiškai ėmė stigti vietų vaikų darželiuose. Mat į jų duris pradėjo belstis šeimos, kurios, patikėjusios ikikrizinės Vyriausybės demografine politika ilginti mokamas motinystės atostogas ir didinti išmokas, buvo suskatusios gerinti lietuvių demografinius duomenis. Bet kai dėl krizės išmokos ir lengvatos buvo nurėžtos arba smarkiai apkarpytos, naujagimių bumas iškart subliūško. Skaičiuoti pajamas ir išlaidas mokančios mamos nepatikėjo buvusiu premjeru Andriumi Kubiliumi, kuris tikino, kad gimstamumas nepriklauso nuo finansinės politikos, ir apribojo gimdymus iki minimaliausio minimumo.

Tačiau spėjusieji gimti augo, augo ir priaugo iki vaikų darželių. Valdžia dabar spurda savo pačios paspęstuose spąstuose: mokyklose vaikų mažėja, jas tenka uždaryti, bet kartu reikia sukti galvas, kaip socializuoti („įdarželinti“) to laikinojo demografinio bumo derlių, kuris dar po poros metų kiek padidins ir mokyklos klasių poreikį.

Be to, regis, nei ponas N. Mačiulis, nei juo pasitikintis premjeras neatsižvelgia į emigracijos kreivę, kuri vėl ėmė kilti. Tad jei statistinė lietuvių šeima ir ims gimdyti per metus 0,01 kūdikio daugiau, vargu ar tai kompensuos į užsienį išvežamų vaikų skaičių.

Lietuvius suskaičiuoti nelengva dar ir dėl to, kad nei skaičiuotojai, nei visuomenė nebežino, ką laikyti lietuviu: ar tik lietuvių tautybės žmones, ar visus, kurie yra gimę ir šiandien gyvena Lietuvoje? Į ką atsižvelgti: ar į priklausomybę etnosui, ar į geografiją? Pagaliau yra ir pilietybės kriterijus - jis ypač apsunkina skaičiuotę, kai reikia suskaičiuoti emigrantus.

Kaip juos skaičiuoti? Tik tuos, kurie dar neatsisakė Lietuvos (t. y. nepriėmė kitos šalies) pilietybės? Tačiau tarp jų – ne vien etniniai lietuviai, bet ir tie, kuriems Lietuva buvo tik politinė-pilietinė, o ne tautinė tėvynė.

Gal prie lietuvių priskaičiuoti ir tuos emigrantus, kurie, nors ir netekę Lietuvos pilietybės, tebelaiko save lietuvių tautybės, saugo gimtąją kalbą, lietuviškus papročius, kultūrą? Ar visus, kurie moka ištarti „Lietuva“, sukrauti į vieną statistinį krepšį didesniam valdžios džiaugsmui? Statistika iškart pagerėtų… Juk kai Lietuvoje vyksta gyventojų surašymas, niekas nebesigilina, kokios jie tautybės. Žmonės čia deklaruoja savo gyvenamąją vietą – ir tvarka. Visi paskelbiami lietuviais. Tačiau įdomu, kuriuos lietuvius suskaičiavo Marijonas Mikutavičius, dainuodamas apie tris milijonus?

Tad kaip suskaičiuoti tą „dvyliktąjį paršelį“ - etninius lietuvius? Tuos, kurie giedodami „Lietuva brangi“ kūrė ir gynė Lietuvos valstybę. Ne Lietuvos SSR, net ne Nepriklausomą Lietuvos Respubliką - ES narę, o tą Lietuvą, kuri išsprūdo ir iš Žečpospolitos glėbio, ir iš carinės Rusijos imperijos gniaužtų, ir iš SSRS lagerių. Motiejaus Valančiaus, Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Adolfo Ramanausko-Vanago Lietuvą…

O suskaičiuoti reikėtų dar iki tol, kol dėl „savanoriškai“ privalomų kvotų Lietuvą papildys iš ES siunčiami Afrikos ir Artimųjų Rytų pabėgėliai. Juk tai žmonės, kuriems vaikai – ne kokia nors ekonominė-finansinė problema, karjeros trukdis, kaip sueuropėjusiems lietuviams, o Dievo dovana. Ir jeigu jiems mūsų krašte patiks, demografinė statistika Lietuvoje ims sparčiai gerėti net ir be N. Mačiulio įžvalgų. Gal iki keturių milijonų, gal ir dar daugiau.

Tačiau ar tai bus tie milijonai, apie kuriuos dainavome su M. Mikutavičiumi?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"