TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaip ten Krikštytojas krikštijo Krikštytoją

2014 01 11 6:00

Sekmadienį po Trijų karalių minimas Kristaus Krikštas. Iš kur tai? Prieš pradedant Jėzui viešąją veiklą, prie Jordano upės krantų suskambo pranašo Jono Krikštytojo balsas: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus karalystė (t. y. Dievo viešpatavimas, Mt 3,2)." Jo žodžių paveikti žmonės krikštijosi - būdavo nuplaunami upės vandeniu, ir tai turėjo reikšti nusidėjėlio sielos apvalymą.

Ir štai šiam sekmadieniui Evangelijos ištrauka: „Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi (Mt 3,13 – 17)."

Kiti evangelistai dar papildo, kad Šventoji Dvasia nusileidusi balandžio pavidalu, o Dievo Tėvo balsą išgirdęs ne tik pats Jėzus, bet ir aplinkiniai žmonės. (Kai kam iš gerbiamųjų skaitytojų šie pasakojimai galbūt skamba kaip legendos, bet turintiesiems tikėjimo dovaną jie – tikrenybės aidas.)

Jėzus, dieviškasis asmuo, nebuvo padaręs jokios nuodėmės, jam krikštas buvo nereikalingas, bet jis krikštijosi, kad ligtoliniam atgailos krikštui suteiktų sakramento galią, kad paragintų mus priimti tikėjimą ir krikštytis. Prisikėlęs iš numirusių, prieš žengdamas į dangų, pasiuntė savo apaštalus mokyti ir krikštyti visų tautų žmones (Mt 28,19). Taip jis tapo aukščiausiuoju ir vyriausiuoju Krikštytoju.

Krikščionybės plitimo pradžioje krikštydavosi tik suaugę žmonės, bet paskui kartu su paveldimo žmonių nuodėmingumo (vadinamosios gimtosios nuodėmės) sąmone paplito ir kūdikių krikštas. Esant gausiam kūdikių mirtingumui tikintys tėvai reiškė tikėjimą, kad miręs pakrikštytas kūdikis tikrai pasiekia dangaus laimę, o gyvųjų augančių vaikučių sielose gyvena Dievas. Pradedančiam protauti vaikui jau perduodamas sąmoningas tikėjimas, kuriam dirvą parengia kūdikystėje jį gaubusi religinga aplinka ir pirmosios vaikiškos maldelės.

„Būdamas mažas visiškai neprašiau, kad mane pakrikštytų. Tai tėvų ir senelių man primesta prievarta“, - kartais pasako išdidus jaunuolis.

Taip, brangusis, tu neprašei, kad tėveliai tave skiepytų, mokytų vaikščioti, kalbėti, valgyti, sveikintis, skaičiuoti, nes laikė tai labai reikalingu dalyku. Tikintys tėvai žinojo didžiulę dvasinę krikšto ir krikščioniško gyvenimo vertę, todėl krikštijo ir krikščioniškai auklėjo.

Bažnyčia toli gražu nesistengia kuo daugiau vaikų pakrikštyti dėl statistikos. Kanonų teisės kodeksas sako: „Kad kūdikis būtų teisėtai pakrikštytas, reikalaujama: kad tėvai ar bent vienas jų arba tie, kurie teisėtai pakeičia tėvus, sutiktų; kad būtų pagrįsta viltis, jog kūdikis bus auklėjamas katalikų tikėjimu; jei jos visiškai nėra, krikštas pagal partikuliarinės teisės nuostatus turi būti atidėtas, apie priežastį pranešus tėvams.“ Ar ilgam reikėtų atidėti? Kol atsiras tinkamos krikščioniškai auklėti sąlygos. O jeigu neatsiras, išvis mažo nekrikštyti, palikti klausimą, kol paaugs ar suaugs, kad pats priimtų sprendimą.

„Man krikščionių tikėjimas nepatinka. Kokia būtų tvarka atsisakyti vaikystėje gauto krikšto?“

Apskritai nereikia jokios ypatingos procedūros. Nuspręsi nesinaudoti krikščionio teisėmis, ir niekas neprivers atlikti jo pareigų.

O kokios ten ypatingos pakrikštytojo teisės? Ogi priimti kitus sakramentus, būti krikštatėviu ar sutvirtinimo globėju, rengtis kunigystei ar vienuolystei ir pan. Kokios pareigos? Melstis, tinkamai švęsti nustatytas šventes, bent kartą per metus atlikti išpažintį, vykdyti geruosius darbus artimo kūnui ir sielai.

Bažnyčios įstatymai kalba ir apie apostazę – visišką krikščioniškojo tikėjimo atmetimą. Jo tamstai niekur nereikia deklaruoti ir dokumentuoti, išskyrus santuoką su tikinčia krikščione sužadėtine. Nors ji žinos apie ateityje gresiančius rimtus nesutarimus dėl griežtai skirtingų pažiūrų, bet, iki ausų įsimylėjusi, sutiks. Kad nebūtų verčiama jaustis sugyventine, gyvendama vien civilinėje santaikoje, nueisi pas jos kleboną ir dviejų liudytojų akivaizdoje pareikši apie savo apostazę ir drauge norą susituokti su ja visam gyvenimui. Taip parodysi pagarbą jos sąžinei. Ir niekas tamstos neves prie altoriaus, nešlakstys švęstu vandeniu, nebus sakramento, tik teisinis šeimos sukūrimo aktas.

Jeigu kartais vėliau, galbūt jos maldų ir išminties paveiktas, atsiverstum, iš naujo krikštytis nereikėtų. Galėtum atgaivinti tai panašiai kaip, pavyzdžiui, vaikystėje išmoktą, bet vėliau užmirštą svetimą kalbą, nebepradėdamas nuo a, b, c.

Krikštas mums – naujas gimimas. Atsimenu suaugusį vyrą, atėjusį pasirengti krikštui, kurio nebuvo gavęs kūdikystėje. Paklausiau kodėl? „Kol esu nekrikštytas, nesijaučiu visas žmogus“, - atsakė jis.

Gimstame kaip Dievo kūriniai, o per krikštą tampame Jo įvaikiais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"