TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kalbą paglostant

2014 11 07 6:00

Praėjusios savaitės niekaip negalėtum pavadinti nuobodžia. Kiek džiaugsmo dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo laivo-saugyklos "Independence" atplaukimo į Klaipėdą. Kiek liūdesio dėl amžinybėn iškeliavusio rašytojo Romualdo Granausko. 

Nemažai žodžių pasakyta ar parašyta jo atminimui pagerbti, talentui apdainuoti, asmenybei nusakyti. Poetas, kultūrologas dr. Vytautas Rubavičius portalui lzinios.lt sakė, kad R. Granauskas savo kūryba gebėjo „atverti mūsų gyvenimiškosios egzistencijos vaizdinį“. Paprastai tariant, jis parodė, kokie ir kodėl esame. Kai dar vasarą sulaukiau patarimo imtis "Šventųjų gyvenimų", jį lydėjo komentaras, jog perskaičius knygą išaiškėja, kodėl Lietuvos visuomenė yra tokia, kokia yra. Žinoma, kad pokario tragedijos žymė tautoje dar neišdilo, tačiau mane sukrėtė kas kita.

Nė vienos R. Granausko knygos nebuvau atvertusi nuo mokyklos laikų: "Gyvenimas po klevu" tikrai netapo labiausiai įsiminusiu privalomos literatūros kūriniu, o ir pats rašytojas nepateko į mėgstamiausių lietuvių autorių sąrašą. Kaimiškoji proza, agrarinio pasaulėvaizdžio perteikimas ir kitos panašios etiketės R. Granausko kūrybai man, paauglei, atrodė nepažangios, neįdomios, o kalbos žodingumas, matyt - neišskirtinis. Tuosyk dar nebuvau susidūrusi arba pastebėjusi, kad lietuviams nelabai rūpi jų kalba. Turiu mintyje ne tik angliškų žodžių, frazių ar sakinių konstrukcijų paplitimą, kurį rašytoja Giedra Radvilavičiūtė taikliai įvardijo kaip „draugišką aplinką anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose“. To priežastis, man regis, yra nesididžiavimas savo kalba.

„O kam ja didžiuotis? Kalbi ir tiek, to betrūko“, - galima atšauti dėl pastarojo sakinio. Arba: „Kalba gyvas dalykas, natūralu, kad persiima svetimybėmis.“ O gal: „Nereikia mitologizuoti kalbos, ne XIX amžius.“ Vis dėlto man atrodo, kad kalba didžiuotis ir rūpintis reikia, o retsykiais ir paglostyti. Būtent tai darė velionis R. Granauskas. Šią vasarą versdama "Šventųjų gyvenimų" ir "Trečio gyvenimo" puslapius, buvau sužavėta kalbinės raiškos. Skaičiau ir atsiskaityti negalėjau. Panašus potyris ištiko ir skaitant šviesaus atminimo Marcelijaus Martinaičio biografinius užrašus "Mes gyvenome". Niekaip iš galvos neišeina ten pateikti eisenos apibūdinimai: atgunglina, atklumpina, atkrypuoja, atkerėplina, atšleivoja, atlinguoja ir pan. Jei pamatydavo ką keliu pareinant - pasakydavo vieną tų veiksmažodžių ir būdavo aišku, kas artinasi, nė pavardės nereikėdavo minėti. O dabar, kaip rašė Kukučio autorius, visi ir viskas tik eina: ir žmonės, ir gyvenimas, ir laikraščiai, ir kompiuteris. Nepaveldėjome tų atspalvių kalbai suteikiančių žodžių.

Grįžkime prie R. Granausko, kalbą glosčiusio dvejaip - ne tik žodingai vaizduojant mus, kokie buvome ir esame, bet ir įsitraukiant į kovą už lietuvių kalbą. "Lietuvos žinioms" Renata Šerelytė pabrėžė, kad jis buvęs ne žodžio meistras, o žodžio karys. Tiksliau ir nepasakysi. Cituoju iš esė "Žodžio paglostymas", besiglaudžiančios paskutinėje prieš mirtį išleistoje knygoje: „Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti.“ Čia liūdnoji reikalo pusė, kai kalbos puoselėjimas šiandien atrodo varginantis ir nereikalingas užsiėmimas. Idant nebūtų slogu - smagus granauskiškas žodžio paglostymas iš tos pačios esė. Įlipa rašytojas su ramentais į troleibusą Vilniuje - nė vienas keleivis vietos neužleidžia. Moteriai, pačiame priekyje užėmusiai net tris vietas, R. Granauskas nori duoti pastabą, tačiau svarsto, kaip kuo tiksliau išreikšti mintį. Galų gale pareiškia, kad ji ne sėdinti, o „telkšanti“. Už tai pamaloninamas tirada rusiškų keiksmažodžių, kokių net dirbdamas statybose nebuvo girdėjęs.

R. Granausko (M. Martinaičio ar kitų) tekstus reikia skaityti jei ne dėl turinio, tai bent dėl kalbos, mat didžiuotis tuo, ko gerai nepažįsti, lyg ir nepavyksta. Vieni kitus trumposiomis žinutėmis ir ilgaisiais skambučiais teisėtai sveikinę su "Independence" atplukdyta energetine nepriklausomybe, nepabijokime pasigirti ir savo kalba. Ir literatūra, kuria rašytojų ji perduodama, o skaitytojų paveldima. Didžiuotis tikrai yra kuo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"