TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kalėdinė valdžios dovanėlė ubagams

2010 12 02 0:00

Gal pirmiau išsiaiškinkime, kas yra ubagas, nes šią sąvoką ne visi vienodai supranta. Lengviau padės suprasti toks atsitikimas.

Žemaičių Kalvarijoje, ant švento Jono kalno, prie ketvirtos koplyčios sėdi ubagėlis, kepurėlę pasidėjęs, ranką ištiesęs, poterius kalbėdamas prašo maldininkų išmaldos. Į kepurę krenta centai. Galvelę linguodamas vargšas dėkoja už dovanėlę. Sėdi žmogelis prie pat kalno skardžio ir per procesiją žmonės grūsdamiesi jį pastumia. Šis rieda nuo kalno žemyn ir šaukia:

- Kad bent ubagas nepalikčiau! Kad bent ubagas nepalikčiau!

Kaip čia išeina - ubagas bijo tapti ubagu?! Vadinasi, ubagų yra ne viena kategorija. Žemaičiai ubagais vadina ne tik tuos, kurie išmaldos prašo, bet ir tuos, kuriuos likimas nuskriaudė - neteko rankos, kojos, apako, susuko reumatas ar kokia negalia ištiko. Dėl to šie žmonės negali apsitarnauti patys ir jiems reikia kito pagalbos. Dabar tokie nelaimėliai vadinami gražiau - neįgalieji.

Ir vienų, ir kitų ubagų gyvenimas nelengvas. Tuos, kurie prašo išmaldos, valdžia stengiasi paremti - apgyvendina senelių namuose, "Caritas" duoda nemokamus pietus ar kitaip gelbsti.

Nepamiršta valdžia ir antros kategorijos ubagų - neįgaliųjų. Ir piniginę paramą skiria, ir į namus atsiunčia socialinės pagalbos teikėjas, kurios ubagui labai padeda: sutvarko kambarius, jei reikia, atneša vandens, malkų, nubėga į parduotuvę produktų, reikalui esant numaudo ar kitokių paslaugų suteikia. Džiaugiasi ubagai, dėkoja Dievui ir socialinės paramos skyriui už tokį gerumą, atjautą.

Bet sunkmetis yra sunkmetis. Tai pajuto ir ubagai. Sumažėjo pensijos visiems - sumažėjo ir ubagams. Ką padarysi. Bet kažkas valdžioje įsižiūrėjo, kad ubagams mokami 32 litai transporto išlaidoms. Įsižiūrėjo ir nutarė - nėra čia ko ubagams važinėti. Esi ubagas, tad ir sėdėk namie. Maža bėda, jei nenuvažiuosi pas gydytoją ar į vaistinę, juk vis tiek nepagysi. Ir taip tų transporto išlaidoms skirtų litų nebeliko. Ką padarysi, valdžia žino, ką daro.

Gavo ubagėliai iš valdžios - nuoširdžiausiai jai ačiū - 180 litų socialinės paramos. Kažkas toje pačioje valdžioje įsižiūrėjo - per daug! Ir iš 180 litų beliko 153. Užtenka? Turi užtekti. Padejavo ubagai, paguodė vienas kitą ir padėkojo Dievui - juk galėjo visai atimti, o štai dar liko.

Tačiau atėjo valdžiai sunkus laikas - reikia formuoti naują biudžetą, bet pinigų nėra iš kur paimti. O čia dar opozicija iš proto varo. Mąsto valdžia: reikia pinigų, nors verk! O iš kur?

Staiga kažkam šovė į galvą - yra pajamų šaltinis! Visi nustebo - koks gi? Ogi ubagai! Paslaugas gauna, pavalgę, prižiūrėti. Gerai gyvena. Greitai taps ponais. Tik ir trūko, kad ubagai taptų ponais! Ko ne, tai jau ne! Yra kam būti ponais ir be jų.

Ir štai valdžios nutarimas - susimokėkit, ponuliai ubagai, už gaunamas paslaugas! Ir taip ilgai ponavojot. Užteks.

Ir nuo spalio 1 dienos atsegė ubagėliai savo plonutes pinigines, atskaitė numatytas sumas - imkit, ponai, gal ne visi gaunat po 5000 litų. Dar kas nors palaikys kvailiu ar vagimi. O dėl ubagėlių... Ir taip jų per daug.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Gaila. Gaila dar kartą nuskriaustų ubagėlių, bet dar labiau gaila tų, kurie nejaučia nei širdies skausmo, nei sąžinės graužimo skriausdami nuskriaustuosius.

Ir čia susiduriame su dar viena ubagų kategorija - tai dvasios ubagai. Likimo ir valdžios nuskriausti ubagai neturi sveikatos, negali sumokėti mokesčių, jaustis visaverčiais žmonėmis, o dvasios ubagams netrūksta nieko - turi ir storas pinigines, ir pilvai gėrybių prikimšti, ir blizgančios mašinos varomos valdišku benzinu, ir aukštos pilys, ir platūs dvarai...

Tačiau jie vis tiek ubagai - nes neturi širdies, nežino pagarbos žmogui, nesupranta, kas yra sąžinė, užuojauta. Ir dideliu protu nepasižymi, bet kaip nuvilkti nuo ubago paskutinę skrandą, jiems proto užtenka...

Ką gi. Linksmų, laimingų, ypač turtingų švenčių, ponai dvasios ubagai!

Švęskime ir mes, kolegos ubagai (neįgalieji), laukime kitų švenčių. Laukime drebėdami, kokių dovanų per kitas šventes įteiks mums ponai dvasios ubagai.

Feliksas GRABYS

Salantai, Kretingos rajonas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"