TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaltinėnai - Santa Monika - teletiltas

2006 07 28 0:00

-Kunige Petrai, gerą vakarą.

- Su kuo turiu garbės kalbėti?

- Jei atsimeni, su bendramoksliu Edmundu. Šiuo metu su šeima gyvenu Santa Monikoje, Kalifornijoje.

- O, taip, gerai atsimenu.

- Kunige Petrai, turiu porą klausimų savaitraščio "Amerikos Lietuvis" skaitytojams. Po tokio ilgo ir produktyvaus darbo Kaltinėnų parapijoje esi keliamas i Nemakščių parapiją. Ar yra tam rimta priežastis?

- Vyskupas Jonas Boruta be paaiškinimo perkelia. Į žmonių demonstracijas bei prašymus manęs neiškelti atsakė lakoniškai - ne jūsų reikalas. Jei nepaklusiu, suspenduos. Tad žinau, kad esu kunigas ir noriu juo būti. Su mama, kuri man ilgus metus šeimininkauja, ruošiamės išvykti.

- Ar parapijiečiai dar žada imtis kokios nors akcijos?

- Žmonės visoje Lietuvoje aukoja Mišioms, kad vyskupija man leistų tęsti pradėtą altruistinį klebonavimą. Nors kai kurie kunigai atsisako tas Mišias aukoti...

- Kunige Petrai, pagal Katalikų Bažnyčios kanonus privalai paklusti vyskupo sprendimui. Ar tai visada teisinga?

- Iš principo aš paklūstu. Bet žinau, kad tą mano darbą, kuriuo esu tiek daug nuveikęs ir daug kam padėjęs, nori perimti institucinis valdymo aparatas. Nes tai, kas padaryta, neneša pelno nei valdžiai, nei vyskupijai, o dabar jau yra įmanoma iš parapinio veiklos komplekso išspausti kapitalą.

Yra senelių namai. Pasirūpinau, kad pusė Kaltinėnų gyventojų nemokamai gautų vandenį. Buvau taip suorganizavęs, kad viskas tarnautų žmogui. Kad jis jaustųsi ne kaip pasipelnymo objektas, bet kaip pagarbos vertas asmuo. Pats surinkau senelius, kurie buvo likę patys vieni. Pats apvažiuodavau geradarius, kad jiems paaukotų maistui.

Daug kas iš mano rėmėjų dabar žada atsisakyti remti parapijos veiklą, kaip AB "Žemaitijos pienas", "Biovela"...

Parapijoje yra autobusų, kuriais žmonės yra atvežami į pamaldas, po jų parvežami. Tą ir pats darydavau.

- Kunige Petrai, ar lygiai taip pat dirbsi ir naujoje vietoje?

- Žinoma. Dirbu ne dėl to, kad sau nuopelnus rinkčiau. Myliu žmones. O Lietuvoje daug tokių, kurie apleisti, kuriems reikia ištiesti pagalbos ranką. Tik skaudu, kad tas žmogiškumas ir evangeliškumas, kuriuo vadovaujuosi, kartais pačių dvasininkų lieka nesuprastas.

- Kunige Petrai, siunčiame tau iš Kalifornijos stiprybės, reiškiame solidarumą ir nuoširdžią padėką už gražų dvasinį ir socialinį darbą.

Kunigas Petras Linkevičius yra gimęs 1958 metais Nemaniūnuose. Kunigų seminariją Kaune baigė 1984 metais, 1988 metais buvo paskirtas Kaltinėnų parapijos klebonu. Iki tol nedaug kas buvo atkreipęs dėmesį į Kaltinėnus. Bet kunigas Petras taip sugebėjo čia viską atnaujinti plačiąja prasme, kad apie tą miestelį dabar žinoma ne vien Lietuvoje.

Su Petru Linkevičiumi susipažinome seminarijoje. Jis turėjo įgimto altruizmo, patriotizmo. Jau besimokydamas lankydavo nelaiminguosius, kiek galėdamas remdavo skurstančiuosius.

Puikiai improvizuodavo fortepionu, vargonais. Gerai grojo akordeonu. Vis kviesdavo mane laisvą dieną seminarijoje užsukti į Soborą, tais laikais ten buvo muziejus. Vykdavo vargonų muzikos koncertai. Petras profesionaliai varguonuodavo. Grodavo, kad žmonėms būtų gera. Tarybinis saugumas sužinojęs, kad vargonuoja klierikas, uždraudė. Tada muziejaus darbuotojai pastatė uždangą, kad iš apačios nebūtų matyti, kas groja. Klieriko koncertai tęsėsi toliau - kas trečiadienį.

Už pogrindinės "Kronikos" platinimą Petras buvo persekiojamas. Jo kambaryje seminarijoje buvo padaryta krata. Kai sudegė Kaltinėnų medinė bažnytėlė, jis pats pasisiūlė dirbti į tuos griuvėsius. Dėl savo širdies gerumo padarė stebuklą.

Dar anksčiau, nei sumanė įkurti namus apleistiems žmonėms, jis, dirbdamas Plungėje, kas penktadienį aplankydavo apie 50 vienišų senelių, invalidų. Jiems veždavo Komuniją, maistą, malkas, kurdavo krosnis, parūpindavo vaistų. Tarybinės valdžios Plungėje atstovė pakvietė kunigą Petrą ir pasakė, kad jis neturėtų padėti žmonėms, nes tai griauna ateizmo pagrindus, pagal kuriuos kunigai buvo laikomi "liaudies priešais". Kunigas Petras atsakė: "gerai, galiu nelankyti tų neįgaliųjų, bet tada, tamsta, turėsi tai daryti pati, nes man už šį darbą niekas nemoka, o jūs, kurie turėtumėte tai daryti, gaunate algas. Tik klausimas - už ką?"

Ir darbas nenutrūko. Taip kunigas Petras Plungėje užtiko ir kankinio vyskupo Vincento Borisevičiaus dar gyvą, vienišą seserį. Nuo tada ją vis aplankydavome.

Kažin ar per penkerius metus įmanoma išugdyti seminarijoje dvasininką, altruistą. Toks žmogus yra ugdomas keliomis kartomis, tad į seminariją, norint, kad visi būtų tokie, ar bent panašūs, reikia daryti atranką. Priimti tikrai tinkančiuosius. Lietuvoje daugiau kaip 600 kunigų, bet ne visur, kur jie dirba, gyvenimas gražėja...

Kunigo Petro tėvelis mirė prieš 9 metus. Mamai jau 84. Nemaniūnuose, tėviškėje, gyvena Petro sesuo. Gerai prisimenu: atvykome į Nemaniūnus, kuklus medinis namelis stovi. O svetingumo širdis - kaip didžiulis ąžuolas prie namo. Mama tuoj paruošė stalą ir gilių kava pavaišino...

Šiuo prisiminimu noriu pasakyti, kad norint, jog tauta, žmonija turėtų žmonių iš didžiosios raidės, jau seneliai, tėvai turi tuo gerumu rūpintis, perduoti jį savo atžaloms.

Na, o Evangelijose, pašaukimų inspiracijos knygoje yra Kristus su dviem veidais. Vienas sako: nieko neimkite, dovanai duokite, nekraukite sau lobių, norinčiajam skolink ir nereikalauk grąžinti... Kunigas Petras Linkevičius tą veidą ir mato. O vyskupai, išskyrus vyskupą iš Viktoro Hugo "Vargdienių", galbūt mato kitą Kristaus veido pusę: Kristus ir jo mokiniai turėjo pinigų kasą... Tai tarsi bankas, o bankininkai niekada neišleidžia kapitalo be naudos.

Kas yra tikra, parodė piketas Kaltinėnuose, kai piketuotojai prašė: palikit mums Dievo Žmogų!!!

P.S. Kunigas Petras Linkevičius, nepaisydamas piketų, kreipimosi į Kardinolą Audrį Bačkį, po 18 metų darbo kaltinėniškiams pasiryžęs eiti savo pareigas Nemakščių parapijoje, toliau tęsti savo darbą, daug dėmesio skirti daugiavaikėms šeimoms, ligoniams.

Nors Katalikų Bažnyčia kategoriškai pasisakė prieš klonavimą, tačiau būtų visai gerai turėti daugiau tokių kunigų kaip Linkevičius, Stanislovas Dobrovolskis, Motina Teresė iš Kalkutos... Ir daugiau tokių vyskupų, koks minimas "Vargdieniuose", tada daugiavaikės šeimos gyventų rūmuose, o gerbiamieji vyskupai nedideliame kambarėlyje (pagal Evangeliją).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"