TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kaltinėnų akmenėlis

Kartais kalnuose mažas nuriedėjęs akmenėlis sukelia didelę griūtį. Kartais širdin įkritęs skaudus akmenėlis irgi sukelia nemažą minčių laviną... Taip atsitiko ir šių eilučių autoriui, negalinčiam ramiai stebėti, kaip sadistiškai, be ceremonijų iš Kaltinėnų parapijos išmetamas vienas geriausių Lietuvos kunigų - Petras Linkevičius.

Dvasininkas, kuris prikėlė šį nedidelį Žemaitijos miestelį naujam gyvenimui, pastatydamas jaukią bažnyčią su prisikėlusiu Kristumi altoriuje, sukurdamas senelių prieglaudų tinklą, sveikatos ir reabilitacijos centrą ir t.t. Jį visada matydavau kaip pavyzdį, kaip tikrą ganytoją, kuris ne žodžiais, o darbais myli. Pas jį važiuodavau rūpesčių prispaustas ar šiaip su vaikais, pasikalbėti ar išpažinties... Pasiklausyti sielą gydančio vargonavimo. Juokais su draugais jį vadindavom "Lietuvos popiežium" - mažas, kuklus, nekonfliktuojantis ir nearogantiškas. Nedėstantis "tiesų" iš aukšto - toks nuolankaus ir atsidavusio Dievo tarno Petro Linkevičiaus darbas Kaltinėnų parapijoje priminė kitą dzūką - šviesaus atminimo kardinolą a.a. Vincentą Sladkevičių, atviros širdies ir begalinės meilės ganytoją.

Kodėl jį reikėjo išmesti iš šio šviesos židinio, dar ciniškai liepiant pasirašyti, kad į Kaltinėnų parapiją ir kojos nekels - sudėtingas klausimas. Kodėl reikia paskirti į jo vietą besikumščiuojantį visiškai kitokios dvasinės prigimties kunigą, kuris vos atvykęs ima naikinti senelių prieglaudas ir visa tai, kas Petro Linkevičiaus aštuoniolika metų buvo taip nuoširdžiai kurta?

Šis įvykis keistai sutampa su kito nuostabaus, charizmatiško kunigo - tėvo Antano Saulaičio iškėlimu Čikagon iš Vilniaus Šv.Jonų bažnyčios. Irgi nesuvokiamas reiškinys - galvoji, gal čia koks nors hierarchijos psichikos sutrikimas? Kam pjauti šaką, ant kurios lyg ir dar galima būtų pasėdėti? Ar taip didinamas Bažnyčios populiarumas? Tikrai ne... Gal taip su populiariais kunigais suveda sąskaitas tie, kurie savo darbais nepelnė tokios žmonių meilės ir pasitikėjimo? Gal konkurencijos baimė ar lyderiavimo kompleksai...

Daug klausimų ir spėliojimų. Vieną tokią hipotezę susigalvojau ir aš: Bažnyčia, kaip ir bet koks kitas reiškinys, turi dvi dalis - teigiamą ir neigiamą. Teigiama - gailestingumas, meilė, švietimas, atjauta, tarnavimas, pasiaukojimas, žmonių vedimas Dievo meilės link. Lietuvos dvasingumo kėlimas, kovojimas su nusigėrimu, žiaurumu. Psichologinė pagalba išsiskyrusiesiems, gyvenimo palaužtiesiems ir t.t. Tai daroma įvairiai: žodžiu, giesme, malda ir veiksmu, pavyzdžiui, steigiant globos namus, kaip tai Kaltinėnuose darė Petras Linkevičius.

Ir neigiama Bažnyčios veiklos dalis - arogancija, noras valdyti, jautimasis aukščiau kitų. Dar paminėtinas natūralaus dieviško seksualumo užspaudimas - nepaslaptis, kad čia itin geros sąlygos beveik legaliai iškrypėlių veiklai. Kartais net nežinai, pas kokios orientacijos kunigėlį leidi savo vaiką ir kokią pasąmoninę informaciją tas meiliai šypsodamasis perduoda, šiltai glostydamas vaiko galvelę.

Kitas itin skaudus momentas - puikybė, apie kurią prieš pat mirtį "Lietuvos ryto" žurnalistei yra kalbėjęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (kažkada, beje, labai panašiai hierarchų iš Arkikatedros išmestas):

Kunigai, kurie neišvengė puikybės, mano turį tiesos monopolį ir esą šventesni už kitus, daro didžiausią nuodėmę ir atstumia tikinčiuosius.

Dabar nebedalyvauju dvasininkų baliuose, nes niekur man taip nėra liūdna, kaip ten. Mane domina šventės, kur yra "širdžių ir protų puota". Religija šiandien - daugumai tik formalumai.

Iš tiesų Arkikatedroje nesijaučiau savo vietoje. Čia reikėjo būti ir šeimininku, tvarkyti buitinius reikalus. O man visada svarbiau dvasiškai bendrauti su žmonėmis.

Man buvo svarbu gyvas bendravimas su žmonėmis. Arkivyskupui - gal iškilmingos ceremonijos. Aš norėdavau, kad vaikai ateitų prie altoriaus, susiglaustų. O arkivyskupas manė, kad toji aukštoji presbiterija, kur jis meldžiasi, skirta tik aukštiems dvasininkams ir tik jis turi teisę ten būti. Net tėvai būdavo išvaromi už kolonų. Man neįdomu, jeigu jau vaikams vietos nėra.

Dvasinėse knygose kartais nurodoma labai elementari takoskyra tarp dieviškosios veiklos ir šėtoniškosios: Dievas pakelia, išlaisvina, laimina ir myli, o šėtonas įkalina ir nori valdyti, kontroliuoti, bausti. Pagal šį aspektą kartais stebiu ir kunigų veiklą, dėl to tėvas Saulaitis, kunigas Linkevičius man visada buvo ir yra dieviškosios šviesos nešėjai.

O ką daryti mums, tikintiesiems, kad ši Lietuvoje veikianti Vatikano institucija paisytų ir Lietuvos piliečių valios? Tėvas Saulaitis per radiją anądien kalbėjo, kad bendruomenės turi teisę reikalauti, prašyti, kad kunigai būtų paliekami, o kardinolas Audrys Juozas Bačkis "Delfyje" teigė priešingai. (Beje, iš šešių šimtų komentarų, regis, neradau nė vieno, pasisakančio už kardinolo poziciją!)

Taigi ką daryti? Juokingiasias (fluxus) būdas būtų suprasti, kad yra ir kitų galimybių būti klebonu Kaltinėnų parapijoje. Tarkim - jei žmonės suaukotų pinigų ir nupirktų sklypą, kuriame pastatytų mažą koplytėlę ir padovanotų ją Petrui Linkevičiui. Jis tevažiuoja sau ir klebonauja kaip Lietuvos žmonių dvasininkas. Ir teprižiūri tuos senelius senelių namuose, kol jų neišvaikė naujasis Vatikano pasiuntinys... Čia, be abejo, juokai, geriau būtų, jei nereikėtų imtis radikalių priemonių, o Bažnyčia pati imtų žmoniškėti. Tik ar pajėgi ji dabar tai padaryti, ar reikia palaukti, kol išmirs senos orientacijos žmonių sielų kontrolieriai bei diktatoriai, o ateis širdžių kunigai ir meilės nešėjai...

P.S. Apie Bažnyčios problemas nemažai esu diskutavęs su vienu buvusiu populiariu vienuoliu, kuris patyrė dievišką malonę - įsimylėjo ir sukūrė šeimą. Paskui stipriai persekiotas, dvasiškai ir fiziškai gniuždytas, jis pasitraukė su šeima į Vakarus ir laimingai ten gyvena su savo gražiais vaikais... Gal ne visoms jo mintims pritariu, bet juk esame atvira visuomenė, tad neturėtume baimintis nuomonių įvairovės. Juk inkvizicijos laikai, norėtųsi tikėtis, jau baigėsi! Štai keletas to žmogaus minčių, rašytų prieš kelerius metus:

Visa mūsų patirtis yra asmeniška. Ir asmeninis skausmas nėra blogai, nes negali savęs paneigti nei Tu pats, nei kas kitas. Jei skauda dėl neteisybės - apie tai ir rašai.

Vienas Amerikos vienuolis man parašė - "jei sakyčiau tiesą, likčiau be darbo ir pragyvenimo." Tai tiesa.

Lietuvoje yra asmenų, kurie jau subrendę atvirumui. Balansas - išlaikymas pozityvaus tautinio pagrindo ir atsivėrimas bei tolerancija kitų būdui priimti, kitaip reikštis. Bet tam reikalinga stiprios asmenybės pozicija.

Edmundas Atkočiūnas

Santa Monica, JAV

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"