Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kam liberalams penkta koja?

 
2016 11 03 6:00

Nesu liberalų fanė, nepriklausau ir jų partijai. Bet negaliu nematyti, kad šiuo metu Liberalų sąjūdis – vienintelė Lietuvoje parlamentinė partija, kuri aiškiai artikuliuoja savo ideologines, programines nuostatas ir nuosekliai stengiasi jas įgyvendinti. 

Tai labai palengvina pasirinkimą ieškantiesiems partijos, kuri gyvuoja ir dirba pagal savo skelbiamas nuostatas. O tos nuostatos nesudėtingos, net primityvios: kuo mažiau valstybės, kuo daugiau individo saviraiškos laisvės, kuo mažiau mokesčių, kuo mažiau Lietuvos, kuo daugiau globalaus pasaulio ir pan. Ne veltui ši partija tokia patraukli taisyklių nemėgstančiam, atsakomybės vengiančiam jaunimui. Na, o kad bėgant nuo atsakomybės ir taisyklių galima nueiti Eligijaus Masiulio klystkeliais – to dar nespėjo įsisąmoninti ne tik politikos prieškambariuose besitrainiojantys chunveibinai, bet ir daugiavaikiai tėtukai...

Liberalų žavesiui neatsispiria nei jaunimas, nei tokie partinių intrigų užgrūdinti politikos senbuviai kaip Andrius Kubilius ar Algirdas Butkevičius. Tyčia ar netyčia jie nuolat kreipia savo partijas į liberalų ideologines vėžes ir priima sprendimus, kuriuos senesnėse daugiapartinės demokratijos šalyse priima tik liberalizmą išpažįstančios partijos. Nebepriminsiu, kokiomis negailestingai liberaliomis priemonėmis šalį iš ekonomikos ir finansų krizės tempė (ir ištempė!) buvęs premjeras A. Kubilius, juolab kad laiko plėnimis dar nespėjo apsinešti A. Butkevičiaus prastumtas naujasis Darbo kodeksas, nė iš tolo neprimenantis darbuotojų interesams atstovauti turinčios partijos programos ir nuostatų.

Visa tai labai keista ir sunkiai paaiškinama. Juk tokioje skurdžioje šalyje kaip Lietuva, regis, turėtų atsiverti plačiausi politiniai dirvonai tiek krikščioniškajai, tiek socialinei demokratijai bei atitinkamoms partijoms. Bet tik ne Lietuvoje. Kad ir kokias programas partijos kurtų prieš rinkimus, patekusios į valdžią jos vykdo tik vieną politiką – liberalią. Nes visoms joms labiau rūpi ne valstybė, o valdžia ir postai, kurie tolygūs jėgai ir pinigams.

Po Seimo rinkimų daugelio apžvalgininkų akys nukreiptos į „valstiečius“ ir jie nepastebi, kaip „išsidūrė“ liberalai arba kaip juos „išdūrė“ prie jų ideologijos prisiplakę konservatoriai.

Regis, net ir išsižadėję moralinių tabu, liberalai visgi buvo išmušti iš vėžių jų buvusio lyderio elgesio ir patikėjo apklausų rezultatais, kurie bylojo, jog liberalų populiarumas visuomenės akyse krinta iki pat dugno. Todėl jie lyg paralyžiaus ištikti ilgokai nereagavo į atvirą konservatorių koketavimą su tradiciniu liberalų elektoratu. Pagaliau kas gali paneigti, kad tarp tų kartais draugaujančių, kartais konkuruojančių partijų nebuvo kokio nors susitarimo ar įsipareigojimo valdžios viršūnes po rinkimų šturmuoti sudarius bendrą bloką? Bet rinkimų rezultatai parodė, kad Lietuvoje jau susiformavo palyginti platus visuomenės sluoksnis, kuris nebelaiko nuodėme ne tik kai kurių nukrypimų nuo tradicinių normų, bet ir įstatymais dar (kol kas?) neįteisinto kyšininkavimo. Ir jei konservatoriai nebūtų suspėję nuo liberalų nuvilioti dalies jaunųjų „šustriakų“, liberalai būtų gavę dar daugiau mandatų.

Kol liberalkonservatorių lyderis dėl ištikimybės liberalams degino tiltus į valdžią, keldamas laimėtojams keistus ir nelogiškus ultimatumus eiti į koaliciją tik kartu su liberalais, nesiderėti su niekuo kitu, tik su jais, dešiniaisiais, pateikti Specialiųjų tyrimų tarnybos pažymas ir pan., liberalai ėmė atvirai tyčiotis iš sąjungininko, nežinia kodėl atsisėdusio į jaunesniojo broliuko kėdutę. Tai paskelbia, kad liberaliai nusiteikę konservatoriai tėra nevykusi originalo kopija, tai pareiškia, kad jie, liberalai, nė nepageidauja eiti kartu su konservatoriais į valdžios koaliciją.

Juos nesunku suprasti: juk penkta koja nė šuniui nereikalinga, o kažkoks prie jų besigretinantis nebeaiškios politinės orientacijos darinys pragmatiškiems liberalams tuo labiau nereikalingas. Kam dalytis valdžia ir įtakos sferomis, jei netolimoje ateityje šviečia galimybė pasiimti viską patiems?!

Atsiprašau krikščionių demokratų, tačiau būkim biedni, bet teisingi: Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje krikščionių beveik nematyti, negirdėti. Kur dabar jų buvęs lyderis Valentinas Stundys, kadaise atvedęs krikdemus į sąjungą su konservatoriais? Ieško darbo kartu su kolege pedagoge – buvusia ministre? Kur krikščionims demokratams įgimtas teisybės jausmas, jeigu jie nė nepyptelėjo, kai suliberalėję konservatoriai pasuko iš tiesaus kelio į vingiuotą dvejopų standartų takelį: į valdžią tempiasi susikompromitavusius, teisėsaugos tebepurtomus liberalus, o iš „valstiečių“ reikalauja jų skaistybę liudijančių pažymų?

Taip ir prašosi prielaida, jog jaunieji (atsinaujinę) konservatoriai taip nori apvalyti partiją nuo krikščioniškų priedurų, kurie kad ir labai tyliai, bet galbūt vis dar abejoja liberalia išmintimi. Kitas jų žingsnis tikriausiai būtų partijos pavadinimo keitimas: gal iš TS-LKD jie taps liberalkonservatoriais? Bet ar tai padės jiems laimėti rinkimus? Be rinkėjų juk tai neįmanoma, o kaip tik apie rinkėjus jie, regis, šiandien galvoja mažiausiai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"