TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kam Lietuvoje gyventi gera?

2013 08 02 6:00

Nežinia, ar palankiai išsidėsčius žvaigždėms, ar pasistengus profesionaliems viešųjų ryšių specialistams, per Izraelio prezidento vizitą Lietuvoje nacionalinės žiniasklaidos tinklalapiuose ir puslapiuose prabilta ne tik apie dvišalių santykių plėtrą, bet ir apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlius, kurių vis dar aktyviai ieško (ir randa) nacių medžiotojai.

Galima sutikti ar nesutikti su Simono Wiesenthalio centro Jeruzalės biuro vadovo pono Efraimo Zuroffo metodais. Kartais jie gali pasirodyti per daug radikalūs, kategoriški. Kartais pernelyg anksti skubama daryti apibendrinimus. Tačiau aišku viena - kol toks centras egzistuoja, nė vienas dar gyvas praėjusio karo nusikaltėlis negali būti visiškai ramus.

Regis, mes, lietuviai, patyrę sovietinę priespaudą ir terorą, galėtume pasimokyti iš žydų, kaip siekti tiesos ir teisingumo. Bet pabandykime prisiminti, kiek bylų po nepriklausomybės atkūrimo iškelta sovietinių okupantų pakalikams? Kiek - nusikaltimų žmoniškumui vykdytojams?

Reikėtų labai įtempti atmintį. Ir tai vargu ar taip paprastai pavyktų. Na taip, keletas nusikaltėlių pavardžių, esant progai, paminimos žiniasklaidoje. Tačiau ar nusikaltimus Lietuvai ir jos piliečiams padarė tik Petras Raslanas, Vladimiras Uschopčikas ir Boleslovas Makutinovičius? Dešimtys tūkstančių nukankintųjų ir šimtai tūkstančių apiplėštų ir ištremtų žmonių būtų per dideli skaičiai net ir patologiškiems banditams.

Jų buvo dešimtys, šimtai, gal net tūkstančiai. Daugelis jau pabaigė savo apgailėtinus gyvenimus, kiti galbūt nepasiekiami Lietuvos Temidės tarnams, dar kiti jau sulaukė tokio amžiaus, kad vargu ar gali adekvačiai reaguoti į bausmes. Bet šiuo atveju yra svarbiausia ne reali bausmė, o viešumas. Istorinis teisingumas. Jie patys. Jų giminės ir artimieji, net ir praėjus ilgam laikui, turi sužinoti tiesą. Kad jų dėdė ar senelis ne visada buvo žilstelėjęs geruolis, leidęs laiką su mylimais vaikais ir anūkais.

Deja, šiandien Lietuvos viešojoje erdvėje lengviau rasti solidžiomis pavardėmis pasirašytų tekstų, juodinančių paskutinio gyvo Lietuvos partizano atminimą.

„Tautiškos giesmės“ autorius dr. Vincas Kudirka daugiau kaip prieš šimtmetį tokį elgesį pavadino „drebėjimu kinkų“. Tačiau ši diagnozė, regis, tinkama tik iš dalies.

Daugelyje Lietuvos įstaigų vis dar darbuojasi okupacinio režimo simpatikai, pradėję savo karjerą dar Leonido Brežnevo laikais. Jiems paprasčiausiai „trūksta laiko“, o tiksliau - noro bent jau aktyviai imituoti savo vyresniųjų draugų, mokytojų ir auklėtojų, andai padariusių baisius nusikaltimus, persekiojimą ir teisingą jų „žygdarbių“ vertinimą.

Liūdna konstatuoti faktą, kad liustracijos burbulas Lietuvoje sprogo. Dar liūdniau, kad, regis, laikas pritarti vieno kadaise mus okupavusios Rusijos disidento minčiai: „Atrodo, atėjo metas apibendrinti "perestroikos" rezultatus ir konstatuoti faktą, kad šiandien mūsų tėvų viršininkų vaikai tapo mūsų viršininkais.“

O nacių medžiotojams belieka palinkėti sėkmės. Ir tikėtis, kad ir mums pasiseks sulaukti dienos, kai panašaus likimo sulauks ir sovietinio teroro planuotojai bei vykdytojai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"