TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kam motutė, o kam - pamotė

2007 08 27 0:00

Vienas naujausių LŽ numerių prasidėjo klausimu: "Kas bijo Vytauto Pociūno?" Praėjusią savaitę minint V.Pociūno tragiškos mirties metines vienaip atsakymo į tą klausimą tikriausiai ieškojo teisininkas, kitaip - ekonomistas, filosofas, kunigas. Bet visi keliai, jeigu jais einama į tą patį tikslą, atves prie to paties atsakymo, tik gal suformuluoto kitais žodžiais.

Mano paieškų kelias prasideda nuo dainos, nors galima buvo pradėti ir nuo pasakos, patarlės ar kitokio tautos išmintį ir meilę akumuliuojančio teksto. "Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė, tu brangiausia, mylimiausia Lietuva motutė", - giedojo poetas tolimam laisvės priešaušry. O talentingi poetai, sakoma, turi numatymo dovaną. Tačiau cituotas kūrėjas atspėjo tik dalį to, kas laukė jo numylėtos "motutės" vaikų.

Kaitrios rugpjūtės ir šiandien nenumaldomai keičia permainingus pavasarius, tačiau dabartinė Lietuva "brangiausia, mylimiausia" anaiptol ne visiems. Didžiausias paradoksas, kad "mylimiausia Lietuva" dažniausiai būna tiems, kuriems ji ne motutė, o greičiau - pamotė. Tokiems kaip praėjusį rugpjūtį neaiškiomis ir nesiaiškinamomis (o kas "pamotei" rūpi?..) aplinkybėmis žuvusiam A.Pociūnui. O tie, kurie Lietuvoj gyvena kaip pas Dievą užantyje, sotūs, saugūs, apsistatę asmens sargybiniais, neretai dar pašildomi sočių valdiškų algų, Lietuvos valstybę myli mažiausiai. Ji paprasčiausiai jiems nerūpi, ir tiek...

Kiek kartų artimosios ir net kai kurios tolimesnės kaimynės šluostėsi kojas į mūsų valstybės istoriją ir tautos garbę, kurdamos nebūtus dalykus ar tiesiog klastodamos kai kuriuos istorijos puslapius - aukšti ir aukščiausi pareigūnai tik karpė ausimis kaip arkliai bimbalus baidydami ir įtikinėdavo ne tokius arkliškai rambius piliečius, jog tai esančios smulkmenos, į kurias neverta kreipti dėmesio.

Išimčių būta tokių retų, kad jas reikėtų surašyti į mūsų istorijos Raudonąją knygą. Tačiau tegul tuo užsiima baltieji metraštininkai. O šiandien tenka gromuliuoti dar vieną mūsų didžiausios kaimynės "kultūrininkų" (TV juk visame pasaulyje skelbiasi esanti ne tik reklamos ir pinigų kalimo, bet ir tautos kultūrinimo priemonė...) akibrokštą bei neadekvačią kai kurių mūsų valstybės vadovų reakciją į jį.

Turiu galvoje Rusijos televizijos kanalo "RTR Planeta" laidą apie generolo Pugo neva "klaidą" (jis po nepavykusio antigorbačiovininkų pučo Rusijoje nusišovė) - joje paskleistas šiurkštus melas apie sausio 13-osios įvykius Lietuvoje.

Buvęs mūsų užsienio politikos ministras Antanas Valionis, "Vakarų ekspreso" paklaustas, ar įmanoma užkirsti kelią panašioms provokacijoms ir kas yra bandęs tai daryti, diplomatiškai suko uodegą, siūlydamas tą melą jo autoriams pasiguldyti ant sąžinės - tarsi melo "kūrėjai" išvis turėtų sąžinę. Daugiausia, ką Lietuva, jo nuomone, galėtų padaryti, tai - URM pareiškimas.

Labai veiksminga priemonė, ypač jei pareiškimas būtų surašytas ant kokybiško tualetinio popieriaus...

O premjeras išvis suglumęs. Jis prisipažįsta nežinąs, ar mes "galime reaguoti" (?!), o jei paaiškėtų, kad galime (pavyzdžiui, jei leistų "Gazprom"), vėlgi svarsto, "ar vertėtų" (!?) kaip nors reaguoti. Įdomu, kas mūsų premjerą, neseniai taip ryžtingai ir bebaimiškai skriejusį įteikti gėlių Lietuvos sieną pažeidusio rusų lakūno žmonai, šiandien apipančiojo tarptautinio etiketo neišmanymo, pilietinio bailumo, politinio neryžtingumo pančiais? Partiečių mandatas ir konservatorių parama?

Beje, tiek konservatoriai, tiek socdemai šiuo klausimu nevieningi. Konservatorės Rasos Juknevičienės nuomone, diplomatai turėtų reaguoti nedelsdami, net jei tokių provokacijų ir nebūtų įmanoma sustabdyti. Jai antrina socdemas, Seimo UR komiteto pirmininkas Justinas Karosas: "Jų propagandos neuždrausi, tačiau reaguoti būtina."

Atrodo, nei pridėsi, nei atimsi. Tik ar išgirs jų balsą tie į Lietuvos politikos vežimą įsikinkę "arkliai" (žr. straipsnio pradžią) - premjerai, ministrai, viešieji ir slaptieji jų patarėjai, - kurie pamėgo rusiškas "avižas" ir be jų nebemato savęs politiniuose hipodromuose?

Juk tai jie nesigėdydami propaguoja nuolankumą Rusijos reguliariems akibrokštams ir kažkodėl iki smegenų spazmų stengiasi neužsitraukti buvusio siuzereno nepasitenkinimo. Būtent jie bijojo V.Pociūno, kol jis buvo gyvas ir sėkmingai dirbo dėl Lietuvos tikrojo, o ne dirbtinio saugumo, ir šiandien tebebijo jo, išduoto, žuvusio (pražudyto?). Juk tiesos baimė yra antra pusė to medalio, kuriuo šiandien puošiasi Lietuvos politikai ir politikučiai, baimingai tūpčiojantys prieš Rusijos agresiją. Kol kas - kultūrinę, kol kas - ekonominę agresiją, bet tik "kol kas"...

Vadinasi, V.Pociūno bijo tie, kas bijo tikros, o ne žodinės Lietuvos nepriklausomybės nuo didžiojo kaimyno interesų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"