TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kam nereikia kareivėlio?

2015 04 01 6:00

Prisimenu, kai prieš 20 metų iš Kauno skubėjau į Klaipėdą. Reisinio autobuso reikėjo ilgai laukti, tad pasinaudojau mikroautobuso vairuotojo pasiūlyta vieta šalia jo, nes visas kitas jau buvo užėmę karo tarnybą baigę ir namo grįžtantys jaunuoliai.

Iš pradžių buvo kiek nejauku tarp įsilinksminusių vyrukų. Bet vaikinai pradėjo dainuoti lietuvių liaudies dainas, o aš, gyvendama Rusijoje, buvau labai jų išsiilgusi. Tad ilgiau nesvarstydama prisidėjau prie dainininkų ir dainavome visą kelią. Nors jų repertuaras nebuvo skurdus, ilgai kelionei dainų neužteko, tad kai kurias teko kartoti. Smagiausiai vaikinai plėšdavo tą, kur neprotingas tėvas tvirtino, kad „man nereikia kareivėlio“, o išmintingas balsas protino jį, jog „nepabuvęs kareivėliu nebus geras artojėlis“. Negalima buvo nematyti, kad dainininkai didžiavosi, jog jie - jau „pabuvę“ kareivėliais, nors ir nevadino savęs patriotais.

O kaip yra šiandien? Kokias dainas dainuoja šauktinių amžiaus jaunuoliai? Įvairias, bet liaudies daina nebėra natūrali jų laisvalaikio muzika. Kaip nebeliko ir šauktinių, nes 2008 metais socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė panaikino šaukimą ir perėjo prie profesionalios kariuomenės.

Ir štai likimo ironija: neprabėgo nė 10 metų, kai tam pačiam socialdemokratų krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui tenka atkurti tai, ką pats griovė.

Griauti visuomet lengviau nei statyti. Užaugo nauja vadinamoji Y karta, kurios vertybes ir santykį su visuomene formavo madinga liberali ideologija, jog asmenybė ir jos interesai - aukščiau už viską, aukščiau už bendruomenės, tautos, pilietinės visuomenės interesus ir poreikius. Patriotizmas jau tapo keiksmažodžiu, Tėvynė - atgyvena, tautiškumą tendencingai imta tapatinti su bjauriausia jo forma - nacizmu, o pareigą ir atsakomybę tas pats Y jaunimas (na, dalis jo) laiko demokratijos išdavyste. Tad ar reikia stebėtis, kad iškilus realiai valstybės ir visuomenės saugumo grėsmei nemažai Lietuvos piliečių pasipiktino, kad Tėvynę ginti teks ne vien savanoriams ar NATO pajėgoms, bet kiekvienam fiziškai ir protiškai sveikam jaunuoliui.

Beje, Pilietinės visuomenės institutas nuo 2007-ųjų kasmet tiria Lietuvos visuomenės pilietiškumo lygį bei jo raidos tendencijas. Paaiškėjo nemalonus faktas: nors pastaraisiais metais pablogėjo geopolitinė situacija, pernai lietuvių pilietiškumas nukrito iki 2007-ųjų lygio.

Itin įdomūs duomenys gauti ištyrus moksleivių bendruomenę. Nors buvo įžvelgtas statistinis ryšys tarp pilietiškumo ir ryžto ginti Lietuvą karo atveju, moksleivių pilietiškumas, kaip paaiškėjo, dar negarantuoja Lietuvos valstybės išlikimo. 57 proc. moksleivių teigė ginsiantys Lietuvą, jeigu kils karas, tačiau net 36 proc. jų planavo nuolat gyventi užsienyje. Tad ar prisišauktų juos iš ten agresoriaus užpulta Tėvynė?

Šis keistokas pilietiškumas, nestabdantis jaunimo pasilikti Tėvynėje, nustebino ir “Lietuvos žinioms“ komentarą parašiusį Liną Braukylą. Jis klausė, kuo pilietiškumas turi būti papildytas, kad reikštų ne abstraktų aktyvumą, o politinį sąmoningumą ir atsakomybę Lietuvos valstybei ir tautai.

Internete, kaip įprasta, superdemokratiška nuomonių įvairovė. Patriotų, pasiryžusių ginti Tėvynę, balsai skęsta kitaip manančiųjų chore. Tie, kurie kalba prieš šauktinių grąžinimą, randa daugybę argumentų. Vieni, pavyzdžiui, pabrėžia psichologinį aspektą - motyvaciją tarnauti. Esą motyvuota gali būti tik gerai mokamų savanorių kariuomenė, ir tai kur kas geriau už nemotyvuotus šauktinius.

Argumentas, kad šauktiniai būtų prastesnės kokybės, visai neįtikina buvusio Lietuvos kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio. Motyvacija , jo nuomone, priklauso tik nuo vadų sugebėjimo įkvėpti kareivius.

Kritikams kliūva ir didelė visuomenės socialinė atskirtis, už kurią Lietuvą dažnai kritikuoja ir Briuselis. Jie perspėja nesiremti patriotizmu, kuris esą neveikia socialiai neteisingoje visuomenėje, nes gana didelė dalis jaunimo nenorės ginti milijonierių ir emigruos iš šalies.

Dar kiti skuba priminti demokratiją ir žmogaus teises, žinoma, tokias, kokios jos iki šiol buvo diegiamos Lietuvoje: be pareigų, be atsakomybės valstybei ir ją kuriančiai tautai. Šaukimas neva pažeidžia žmogaus teises ir lyčių lygybės principą, o pati šauktinių idėja „iliustruoja kai kurių mūsų politikų mentalinį atsilikimą. Tad visi šauktinių kariuomenės šalininkai neabejotinai kenkia Lietuvos perspektyvai, jos augimui“.

Mat kaip! O jie nemano, kad Lietuvos „perspektyvai“ pavojingiausia būtų karinė invazija ir nauja šalies okupacija, nesugebėjus pasipriešinti?

Beje, būtent šauktiniai leidžia Izraeliui klestėti itin priešiškų valstybių apsuptyje, ir nė vienas pasaulio lyderis iki šiol neapkaltino Izraelio vadovų „mentaliniu atsilikimu“!

Lietuvai galėtų būti naudinga ir Suomijos patirtis. Ši valstybė savo gynybą grindžia tuo, kad visi fiziškai pajėgūs vyrai būtų parengti ginti kraštą. Tai daroma per privalomąją karo tarnybą ir organizuotą karių rezervą. Tad, ko gero, sveikiau mąsto tie piliečiai, kurie pasisako už šauktinius. Jaunimui, jų nuomone, būtų bent įskiepytas drausmės ir atsakomybės jausmas, nes šiuolaikinis jaunimas nei namie, nei mokykloje jokios drausmės ir atsakomybės neįgyja. Karybos mokslai tikrai nepagadins nė vieno jaunuolio.

Panašiai mąsto ir generolas majoras J. Kronkaitis. Jis primena, jog šauktinių tarnyboje užmezgami draugiški ryšiai su jaunuoliais iš įvairių visuomenės sluoksnių ir Lietuvos apylinkių bei ugdomas patriotiškumas.

Taigi, karybos mokslai jaunuolių nepagadins. Pagadinti gali nebent dabartinio ministro, pripratusio kariuomenę griauti, bet ne auginti, neprotingi sprendimai. Jei, pavyzdžiui, pasiduotų mėginimams sukompromituoti šauktinių idėją, „pašaukiant“ į nuolatinę tarnybą kokius nors recidyvistus, piktybiškus, iš pašalpų gerti įpratusius bedarbius ar vaikus auginančius, verslą įsukusius, karjeros aukštumų pasiekusius pusamžius „dėdes“. Arba, užuot skyrus lėšų tam, į ką būtina investuoti, būtų pripirkta mažai naudingų „žaisliukų“, kaip jau yra buvę.

Šiaip ar taip, visuomenė turi suvokti, kad už savo krašto gynybą esame atsakingi mes patys, o narystė NATO tik sustiprina mūsų galimybę apsiginti.

NATO tikrai neprivalo ginti tų, kurie aiškina, kad privalomoji karo tarnyba pažeidžia jų teisę rinktis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"