TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kam reikalinga didžioji koalicija?

2014 01 17 6:00

Valdančiosios koalicijos partneriams aiškinant apie euro reikalingumą ir minimalų mėnesio atlyginimą, viešojoje erdvėje vėl iškilo "vaivorykštės" koalicijos, kurią sudarytų socialdemokratai ir konservatoriai, idėja.

Politologijoje ir užsienio šalyse reiškinys, kai valdžią suformuoja dvi didžiausios skirtingų ideologijų (centro dešinės ir centro kairės) partijos, vadinamas didžiąja koalicija. Ar ji įmanoma Lietuvoje, ir kam tai gali būti reikalinga?

Galima pritarti argumentui, kad trumpuoju laikotarpiu pagrindinių partijų susitarimas sudaryti koaliciją padėtų siekti strateginių (tokių kaip euro įvedimas) Lietuvos tikslų. Teoriškai toks sprendimas įmanomas. Nors socialdemokratai ir konservatoriai jau daugiau nei 20 metų yra susipriešinę idėjiniu požiūriu, praktikoje daugelis abiejų partijų atstovų yra geri pažįstami, įvairiuose parlamento komitetuose kartu dirbantys ne vieną kadenciją. Demokratinio pasaulio patirtis rodo, kad susitarimą įmanoma pasiekti ir tarp didesnių ideologinių oponentų. Nors 1945-1990 metais komunistai Italijoje visuomet būdavo opozicija, šalies decentralizacijos reforma aštuntajame dešimtmetyje buvo jų ir valdančiųjų krikščionių demokratų susitarimo pasekmė.

Kita vertus, programiniai ir idėjiniai skirtumai tarp socialdemokratų ir konservatorių niekur nedingtų, kaip ir tam tikri asmeninio priešiškumo atvejai. Su “tvarkiečiais” ir “darbiečiais” daugeliu klausimų susitarti lengviau ne tik dėl to, kad jie išsireikalauja mažiau ministerijų, - šioms partijoms mažai rūpi idėjinis nuoseklumas (priešingai, nei daliai konservatorių). Be to, abejotina, kad dalis socialdemokratų lyderių pamirš kandžias dešiniųjų pastabas. Ir konservatoriai gerai pamena kairiųjų bandymus Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kaltės ieškoti visur, kur įmanoma.

Turint galvoje partijų interesus, socialdemokratai ir konservatoriai gali ir nebūti pagrindiniai valdžios pokyčių iniciatoriai. Nesutinku su Kęstučio Girniaus pozicija, kad buvimas dabartinėje koalicijoje Darbo partijai būtinas dėl žiniasklaidos dėmesio. Žvelgiant į nacionalinio lygmens tendencijas akivaizdžiai matyti: partijos populiarumo smukimas sutapo su patekimu į valdančiąją koaliciją ir bylos procesų paspartėjimu, o Loretos Graužinienės reitingai sumažėjo jai tapus Seimo pirmininke.

Populistų, kurie daugelį problemų siūlo spręsti „paprastai“, reitingai tiesiog negali išlikti dideli jiems būnant valdžioje. Juk reikia įgyvendinti pažadus, kurie neretai primena vaikų darželyje sukurptą kosmoso užkariavimo programą (tikslai - ambicingi, priemonės – plastikiniai kastuvėliai). Kai sprendimų nėra (o jų paprastai ir negali būti), net politika mažai besidomintys rinkėjai tai pastebi.

Todėl partijos, kurių sėkmė paremta primityvių pažiūrų išnaudojimu ir sunkiai įgyvendinamais pažadais, savo reitingus kelia būdamos arba už parlamento ribų, arba opozicijoje. Galima vardyti daug jėgų, kurios į atitinkamų šalių parlamentus pateko padedamos populizmo, tačiau priimtos į valdančiąsias koalicijas populiarumą prarado: Joergo Haiderio Laisvės partija Austrijoje, Pimo Fortuyno sąrašas Nyderlanduose, Andrzejaus Lepperio „Savigyna“ Lenkijoje ir taip toliau. Pačiai Darbo partijai sėkmingiausi Seimo rinkimai buvo 2004 metais, kai ji dar galėjo pasigirti naujos, „valdžia nesugadintos“ politinės jėgos įvaizdžiu. Nesėkmingiausi šiam dariniui neatsitiktinai buvo 2008-ųjų rinkimai – po Seimo kadencijos, kurios dalį Darbo partija praleido Vyriausybėje.

Ne kartą esu išreiškęs poziciją, kad didžiosios koalicijos ilguoju laikotarpiu susilpnina programą ir idėjinę kryptį rimtai traktuojančias tradicines partijas. Esant tokiai valdžios ir opozicijos konfigūracijai, skirtingose stovyklose atsiduria tradicinės partijos ir visi kiti, kurių daugumą paprastai sudaro radikalesnės partijos ir populistai. Tai puikus kontekstas kartoti mantrą, kad „socialdemokratai ir konservatoriai yra vienodi ir jie išvogė Lietuvą“. Lietuvoje partinė gyventojų tapatybė vis dar silpna, o didžiosios partijos tik neseniai pradėjo demonstruoti stabilesnius rezultatus (prisiminkime 2000-ųjų rinkimus, kuriuos konservatoriai vos išgyveno). Todėl didžioji koalicija gali stiprinti populistus ir tapti kliuviniu partinei sistemai nusistovėti.

Darbo partijai valdžios reikia ne dėl to, kad ji gautų dėmesio – tai ji sugeba ir kitais būdais, nes su šia politine jėga yra susiję nemažai kapitalo ir žiniasklaidos priemonių. Labiausiai tikėtina, jog „darbiečių“ lyderiams valdžios reikia tam, kad įgyvendintų savo narių siaurus interesus, išpildytų "klientelistinius" lūkesčius ir kaišiotų pagalius į valstybės strateginių tikslų įgyvendinimą. Nemanau, kad L.Graužinienė, ilgą laiką dirbusi auditore, nesupranta „1509 litų“ absurdo. Tai tiesiog politinės destrukcijos šydas, skirtas tam tikrai rinkėjų ir partijos narių daliai.

Tačiau būnant valdžioje ir netesint pažadų šydas sklaidosi. Todėl Seimo kadencijai įpusėjus, didžiosios koalicijos prireiks ne socialdemokratams ar konservatoriams, o Darbo partijai. Vis mažiau laiko liekant iki kitų parlamento rinkimų, prarastų reitingų ir buvimo valdžioje naudos santykis šiai politinei jėgai taps vis nepalankesnis – sulig kiekviena valdančiojoje koalicijoje praleista diena. O atpirkimo ožys, suirus koalicijai, bus rastas lengvai. Juo gali tapti ir euras (jeigu „tvarkiečiai“ neaplenks), ir minimalus atlyginimas, ir Seimo pirmininko postas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"