Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kam reikalinga švietimo reforma?

 
2016 10 26 6:00

Pagaliau baigėsi rinkimų maratonas, greitai sužinosime, kas ves Lietuvą „į šviesią ateitį“. Todėl jau galima atvirai pasidalyti abejonėmis ir lūkesčiais.

Kas apie ką: utėlėtas – apie pirtį, o aš – apie švietimą, nes provincijoje itin gerai matyti jau antrą dešimtmetį įvairių politinių jėgų ir vyriausybių vykdomos švietimo reformos trūkumai bei klaidos.

Vienos rinkimų favoričių – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) – kandidatas į švietimo ir mokslo ministrus Mantas Adomėnas viliojo rinkėjus išmintingais žodžiais: „Dabar turime suvokti, kad nuo to, ar švietimo sistema pradės keistis į gera, priklauso visų mūsų ateitis.“ Ir teiravosi: „Kas turi įvykti, kokios sąlygos būtinos, kad švietimas iš tiesų pradėtų keistis?“

Partinė subordinacija rekomenduoja pirmiausia išklausyti partijos lyderio nuomonę. O ant lyderio, regis, bus supykęs Viešpats. Kaip kitaip paaiškinti, kad rinkimų išvakarėse į būsimų permainų valdžioje sujaudintą pedagogų bendruomenę lyg lazdą į skruzdėlyną jis įbedė idėją, jog konservatorių rengiamos švietimo reformos „razina“ ar vinis (paskutinė vinis į karstą?) bus siūlymas atleisti bene pusę mokytojų, to sąskaita padidinti atlyginimus kitiems ir kas septynerius metus išleisti juos kvalifikacijos kėlimo atostogų? Viena vertus, atrodytų, tarsi norima taupyti, kita vertus, vėl būtų švaistomos lėšos... Nenuostabu, kad ne vienas pedagoginės minties ir darbo lyderis itin kritiškai įvertino TS-LKD vadovo idėjas.

Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus žodžiais, „daugeliui žmonių, matyt, labai sunku susivokti, kaip turi veikti mokykla. Tai nėra socialinės prieglaudos, kur neva gydoma, tai mokymo įstaigos“. O Bronislovą Burgį, neseniai nukentėjusį nuo liberalios nuostatos, kad teisės – tik mokiniams ir jų tėvams, o pedagogams – pareiga aniems įtikti, stebina valstybė, „kuri profesionalų negali panaudoti taip, kad jie ir dirbtų, ir uždirbtų“. Tokią padėtį jis vadina pasityčiojimu iš švietimo. Vadinasi, šios partijos idėjos B. Burgio taip pat nenudžiugino...

Sumanymas atleisti bent pusę dabartinių pedagogų suglumino ir M. Adomėną. Dabar jis iš visų jėgų stengiasi šią originalią ir aktualią idėją pakoreguoti, sušvelninti.

Tačiau kad ir kas būtų kalbama apie švietimo reformą, daugiausia svarstoma, kaip pedagogams dirbti (žinoma, moderniai, naudojant naujausias technologijas bei metodus) ir kiek jiems mokėti už darbą. Kartais įterpiamas vienas kitas sakinys apie mokymo (disciplinos) turinį. O tikslas? O vizija? Ką ir kam rengsime, ugdysime? Žinių ar/ir mechaninių įgūdžių prikimštus robotus, kurie savo gebėjimus vienodai lengvai galėtų pritaikyti tiek Lietuvos, tiek Airijos, tiek Pietų Korėjos darbo rinkose? Ar mūsų šaliai, mūsų Lietuvai taip reikalingus specialistus, kūrėjus, gynėjus, ją mylinčius dorus ir atsakingus piliečius, patriotus?

Beje, mane pačią labiausiai suglumino Gabrieliaus Landsbergio „informacija“ apie rajonų savivaldybių struktūrą ir funkcijas, kuria jis pasidalijo su visa šalimi: „Mokyklų administracija (direktoriai) šiandien yra skiriama tarybų, kurias sudaro savivaldybės, tėvų ir mokytojų atstovai. Tačiau didžioji dalis tarybos sudaryta būtent iš savivaldybės administracijos žmonių, todėl iš esmės visi direktorių paskyrimai būna politiniai. Paskirti direktoriai tikrai ne visada yra geri ir modernūs vadybininkai, kurie supranta XXI amžiaus ugdymo iššūkius.“

Prisipažinsiu, net nesupratau, apie kokią valstybę kalba G. Landsbergis, bet tikrai ne apie tą Lietuvą, kurioje gyvenu ir dirbu aš.

Išties ne visi dabartiniai mokyklų direktoriai verti savo postų. Tačiau mano Lietuvoje mokyklų vadovai renkami konkurso tvarka. Į konkurso komisiją, be rajono savivaldybės, Švietimo ir mokslo ministerijos paskirtų specialistų, įtraukiamas ir bendruomenės atstovas iš tos mokyklos, kurios direktorius renkamas. Ir tik komisijai priėmus sprendimą politikai, t. y. savivaldybės taryba, patvirtina (ar nepatvirtina – to dar neteko patirti) išrinktą (ne paskirtą!) direktorių.

Mano Lietuvoje ir pačios savivaldybių tarybos ne sudaromos, o renkamos (!).

Taigi, kad ir kaip būtų, mudu su ponu G. Landsbergiu gyvename skirtingose valstybėse. Jis – švytinčiame Vilniuje, ir jo skelbiamas švietimo reformos projektas, sprendžiant iš visko, skirtas nuo Lietuvos nepriklausomai Vilniaus Respublikai. Aš gyvenu liberalios politikos nustekentoje, ištuštėjusioje Lietuvoje, ir su visais jos gyventojais, piliečiais laukiu projekto (koncepcijos, vizijos) Lietuvai!

Tad atsakymas į M. Adomėno klausimą būtų toks: būtina sąlyga švietimui keistis yra ta, kad reformatoriai pagaliau suprastų, jog reforma reikalinga Lietuvai, Lietuvos moksleiviams, studentams, Lietuvos visuomenei, o ne tik Vilniui ir ten gūžinėjančiam elitui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"