TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kam rūpi reforma?

2007 11 16 0:00

Visų pirma tiems, kurie iš jos tikisi išmelžti pinigų.

Nenutyla kalbos apie aukštojo mokslo reformą. Be abejonės, reikia sutvarkyti neakivaizdines ir vakarines studijas, atsakyti į klausimus: ar medikai gali rengti kalbininkus, technokratai - istorikus, ar dėstytojams būtina kvalifikacija. Ar visoms aukštosioms mokykloms galioja Lietuvos įstatymai? Tokių klausimų aibė. Tai teritoriniai klausimai ir jie spręstini.

2007 metų lapkričio 9 dieną aukštųjų mokyklų senatų nariai elektroniniu paštu gavo laiškelius: "Mieli kolegos, ką tik gavome naujai parengtą LR mokslo ir studijų įstatymo projektą. Jis skubos tvarka bus teikiamas LR Seimui. Visų suinteresuotų aukštojo mokslo sistemos dalyvių prašoma pareikšti savo nuomonę apie parengtą įstatymo projektą. Kaip visada laiko tam skiriama nedaug. Kviečiu visus aktyviai reikšti savo nuomonę. Jūsų pastabų laukiame iki lapkričio 12 d. (pirmadienio) 17.00 valandos." Pridėtos šūsnys kitų popierių, tarp kurių švietimo ir mokslo ministrės R.Žakaitienės lydimasis raštas, įpareigojančių pritarti jam ir visus svarstymus užbaigti per 7 dienas, ir ministerijos klerkų parengtas 32 puslapių įstatymo projektas. Kodėl tokia skuba?

Formaliai įstatymo projektą parengė ministerijos klerkai (taip bent parašyta projekte). Bet už jų nugarų stovi tokie minties gigantai kaip Vincas Laurutis, visuomenei žinomas iš "Dviračio šou". O jis liberalcentristų deleguotas į reformos prižiūrėtojus... Akademinei visuomenei jis labiau žinomas kaip asmuo, kurio vadovaujamame universitete plagiatas ne nusikaltimas. Asmuo, kuris, nors seniai baigėsi jo rektorystės kadencija, vis dar rektorius.

Ne mažiau odiozinė ir Seimo nario Gintaro Steponavičiaus figūra. Jis ne kartą teigė, esą rektorius negali būti priklausomas ir kontroliuojamas Senato, nes jį renka dėstytojai, bet pamiršo, kad Senato nariai yra ir studentų, ir verslo atstovai. Universiteto darbuotojų senatuose esama apie 50 procentų. Jeigu vadovautumės šia logika: tauta negali rinkti nei šalies prezidento, nei seimūnų, nes tada jie bus priklausomi nuo jį išrinkusių piliečių.

Įspūdingai skamba ir Švietimo ir mokslo ministerijos viename dienraščių užsakomasis straipsnis, išspausdintas šių metų lapkričio 12 dieną, apie kurį galima būtų pasakyti: "Meluoja ir neraudonuoja." Atrodytų, Švietimo ir mokslo ministerijos sekretorius G.Viliūnas nežino, kaip dabar formuojami universitetų senatai, kad Lietuvoje seniai veikia tripakopė studijų sistema, kad studentų žinios vertinamos "pagal Vakarų Europos valstybėse taikomą kreditavimo sistemą", kad studentai patys pasirenka kursus.

Šis įstatymas ne tik neišplėstų aukštųjų mokyklų autonomijos, kaip sako G.Viliūnas, bet panaikintų Konstitucijos suteiktą autonomijos teisę. Senatai paverčiami rektorių patariamąja institucija. Rektorius rinktų aukštosios mokyklos taryba, kurią sudarytų 9 ar 12 asmenų. Trys jų atstovautų aukštajai mokyklai (vienas - dėstytojams ir mokslo darbuotojams, kitas - universiteto administracijai, trečias - studentams; iš kur tie atstovai atsiranda, neaišku, gal juos skiria atitinkamos profsąjungos, jeigu jos yra, o dėl studentų lyg ir aiškiau - yra studentų atstovybė), kitus 6 ar 9 skirtų ministras.

Rektorius vienasmeniškai vadovauja universitetui. Senatas net nepasitikėjimo juo negali pareikšti. Kalbama, esą rektoriaus veiksmus gali vertinti taryba, bet ji veikia visuomeniniais pagrindais, neturi jokio vertinimo mechanizmo. Ministras - politinė figūra, nuo paskirtos tarybos priklausys, kas bus rektoriumi. Priėmus šį įstatymą rektoriumi galėtų tapti bet kuris klerkas ar jų draugas. O gal kaip Rusijoje po Spalio revoliucijos tapdavo studentai, paskundę savo dėstytojus ir aukštųjų mokyklų vadovybę. Vaizdžiai tariant, rektoriai virstų politinio pasitikėjimo figūromis. Dėstytojų priklausomybę nuo politinės konjunktūros užtikrina ir įstatymo 15 straipsnis, kuriuo būtų įsteigiamas Seimo skiriamas etikos sargas, galintis nušalinti dėstytojus.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo įsteigta renkama, įvairių sričių mokslininkams atstovaujanti Lietuvos mokslo taryba. Vėliau jos formavimo principas buvo kiek pakeistas, tai yra du trečdaliai mokslininkų renkami ir trečdalis yra įvairių institucijų deleguotų asmenų. O dabar? 13-ajame projekto straipsnyje pasakyta: "Ją Vyriausybės teikimu steigia, jos nuostatus ir vyriausybės siūlomus narius tvirtina Seimas." Aukštosios mokyklos gali tapti viešomis įstaigomis, tiksliau: jų turtas galės būti privatizuotas, išmainytas ir panašiai. Čia ir paaiškėja, kur šuo pakastas, dėl ko taip skubama. Skaitydamas projektą negalėjau suprasti: ar ministrė ir jos klerkai susipyko su sveiku protu, ar tai sąmoningas lietuvių tautinės kultūros naikinimas (darbo, kurį vykdė įvairaus plauko okupantai, užbaigimas). Kadaise A.Brazausko Vyriausybės sprendimą iš valstybės biudžeto finansuoti tik tas humanitarų monografijas, kurios leidžiamos anglų kalba, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Dabartiniame projekte ši brazauskinė politika tęsiama - tik kitais posakiais.

Ankstesniame Mokslo įstatyme buvo straipsnis, kalbantys apie lituanistinių studijų prioritetą, o dabartiniame net skirsnyje "Sąvokų apibrėžimas" nebeliko terminų "humanitariniai" ar "socialiniai" mokslai. Kai kalbama apie valstybinius mokslo tiriamuosius institutus ir jų veiklos kryptis, nėra nė mažiausios užuominos apie humanitarinius ir socialinius mokslus. Vadinasi, jie kiekvienu momentu gali būti likviduoti.

Įdomiai skamba straipsnis apie konkursus eiti profesoriaus pareigas. Konkurso komisijoje turi dalyvauti ne mažiau kaip vienas užsienietis. Iškart iškyla du klausimai: pirmas - kodėl jis neatlygintinai turi vykti į Lietuvą; ir antras - ką gali pasakyti amerikietis, kas tinka, kas ne eiti lietuvių literatūros profesoriaus pareigas?

Čia konfliktas ne tarp politikų ir rektorių, kaip jį įsivaizduoja premjeras G.Kirkilas, o konfliktas tarp tų, kurie siekia sudaryti sąlygas jaunimui siekti išsilavinimo, ir tų, kurie mato, kad prisidengus reforma galima šį tą nusigvelbti, nes tai, ko gero, vieninteliai likę neprivatizuoti objektai (aukštųjų mokyklų pastatai ir žemė miestų centruose). Analizuodamas įstatymo projektą negali nejausti komercinių bankų lobizmo.

Privatizavus mokslo įstaigas savaime netektų prasmės Konstitucijos straipsnis, gerai besimokantiems studentams užtikrinantis nemokamą mokslą. Priėmus šį įstatymą aukštoji mokykla taptų labiau politizuota, negu ji buvo paskutiniais sovietmečio metais, dėstytojai būtų verčiami tapti atėjusių į valdžią politikų tarnais.

Taigi dabartinė valdžia siekia likviduoti visa tai, ką Atgimimo metais pasiekė Sąjūdis. Esu optimistas ir esu įsitikinęs, kad tiek Vyriausybei, tiek Seimui užteks sveiko proto, jog suprastų - tokie įstatymai nepriimami skubos tvarka. O jeigu to nepajėgs padaryti, teks pripažinti, kad Sąjūdžio idealai išduoti ir kad į valdžią atėjo politinės grupuotės, kurioms lietuvybė yra svetimesnė negu sovietinio režimo veikėjams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"