TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kapas gyvas, kol žmonės mena mirusįjį

2007 10 31 0:00

Mūsų kapinės dabar - ne mirusiųjų amžino poilsio, o gyvųjų triūso vieta.

Prieškario Lietuvos kapinės - tai kryžių kalneliai. Jų buvo daug. Beveik kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites. Kapų nepuošdavo rūtų darželiais, pastatydavo kryžių, pasodindavo berželį, diemedį ar alyvų krūmą. Sutvarkydavo kartą ar du per metus. Nebūdavo ir kada kaimo žmogui nutrūkti nuo darbų ir kas savaitę į kapines bėgioti. Mažose kapinaitėse tilpdavo kelios žmonių kartos.

Sovietiniais metais daug kapinių, ypač miestuose, buvo išnaikinta. Žmonės piktinosi kapų griovėjais, bet jų nuomonės niekas neklausė. Taip buvo sunaikintos didžiulę meninę vertę turėjusios Kauno kapinės. Dabar ten skveras prie autobusų stoties. O juk galėjo būti tvarkomos ir likti kaip šventa atminimo vieta, kaip daugelyje senųjų Europos miestų.

Apsilankę kitose šalyse matome, jog kapinės ten - gražiai tvarkomi gazonai, kuriuose stovi nedideli paminkliukai su užrašais. Prižiūrėtojai surenka sudžiūvusias gėles. Mirusiesiems juk visiems ta pati ramybė, ta pati kapų tyla. Nėra atitvėrimų ir įsivaizdavimo: "Čia mano "sklypas", čia tavo. Mano gražesnis, turtingesnis..."

Laidojimo tradicijos daugelyje šalių labai skirtingos. Daug problemų išsprendžia krematoriumai. Norą būti kremuotam pareikštų ne vienas. Deja, Lietuvoje tai padaryti sunku - nėra krematoriumo. Dar tik girdėti diskusijos ir siūlymai, kur jį statyti.

Milijoniniuose miestuose statomi kolumbariumai - didžiulės sienos, kuriose įmūrijamos pelenų urnos, lieka tik užrašai ant jų. Ispanijoje teko matyti įspūdingas kapines: tai baltų sienų dviejų metrų aukščio koridoriai. Jose maždaug kvadratinio metro nišos, dar tuščios. Kai palaidojama, jos uždaromos, meniškai apipavidalinamos, papuošiamos gėlėmis... Toliau - poilsio aikštė, kurioje bendrauti susirenka našliai ir našlės. Lenkijoje kasamos gilios duobės, į kurias laidojama vienas ant kito keletas karstų: nėra tokio prietaro kaip pas mus, kad į tą pačią vietą galima laidoti tik po 30 metų.

Nežinome kitos valstybės, kurioje būtų rodoma tokia pagarba mirusiesiems. Bet kitataučiai iš to juokiasi sakydami, kad visa pagarba ir dėmesys turi būti skiriami gyviesiems.

Pas mus, jei turi artimųjų kapus, ir dar ne vienus, tai turi ir nuolatinį rūpestį juos tvarkyti. Kapinėse visąlaik matai žmonių, nešinų kibirais, šluotomis, triūsiančių prie kauburėlių... Kodėl mes, taip trumpai gyvendami, tiek daug rūpesčių ant savęs užsikrauname? Nenorėčiau savo vaikams ar anūkams palikti tos naštos. O kur dar mano tėvų, senelių kapai? Gerai tai ar blogai, spręskime patys. Bet mąstantys kitaip neturi kito pasirinkimo: "Visi taip daro, ir aš turiu taip daryti." Lekiame per visą Lietuvą žvakelių uždegti, per sausrą gėlių laistyti, panašiai apmūrijame sklypelius, statome brangius paminklus... O lapkričio 1-ąją visos Lietuvos didžiosios ir mažosios kapinaitės paskęsta gėlių ir ugnelių jūroje. Sako, kad jau į Lietuvą atvažiuoja ekskursijos pamatyti Vėlinių nakties stebuklo.

Bet ar neperlenkiame lazdos šitaip kurdami nuostabaus grožio atminimą mirusiesiems? Verslininkai parduoda daugybę tonų gėlių, stiklo, parafino... Paskui visa tai vežame į sąvartynus. Prie kapinių susidaro kalnai atliekų... Ar to reikia? Ar negalime kukliau?

Šiuo metu šalyje driekiasi didžiuliai kapinių plotai, jie sparčiai plečiasi, kai kuriems miestams jau trūksta žemės. O senieji kapai neprižiūrimi nyksta, nes kapas gyvas tol, kol gyvi žmonės nešioja mirusiojo atminimą. Kai ateinančiose kartose nebelieka atminimo, kapas neišvengiamai miršta.

Kad taip neatsitiktų, reikia stengtis pratęsti senųjų kapų gyvenimą, tai yra laidotis artimųjų kapvietėse, neimti naujų plotų, atnaujinti senus kapus. Todėl gal turėtų būti griežtesni sprendimai ir kontrolė skiriant kapvietę, pavyzdžiui, ne vienam žmogui, o visai šeimai: tėvams, vaikams, gal net anūkams, kaip kad daroma Lenkijoje. Kitaip Lietuva jau tampa kapinių kraštu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"