TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Karalius Mindaugas ir mes

2015 07 03 6:00

Atrodytų, laikas yra objektyvus dalykas, tačiau mokydamiesi istorijos žmonės yra linkę su laiku elgtis subjektyviai – jie jį sutraukia arba ištempia, daro nemažų paklaidų chronologijoje. Taip istoriškai tolimi įvykiai tampa artimi, o neseni nutolsta. Tačiau tai nėra sąmoningas istorijos iškraipymas (nors egzistuoja ir toks reiškinys), tiesiog taip žmonės suvokia pasaulį – per savo asmeninę prizmę ir interpretuodami.

Praeities datas ir jų tarpusavio ryšius lengviau suvokti jas perkėlus į dabartį. Štai kunigaikštis Mindaugas gimė apie 1200 metus, o perkėlus svarbiausias jo gyvenimo datas į dabartį, jis gimė apie 2000-uosius, jo vardas bus paminėtas 2019-aisiais, pakrikštytas jis 2051 metais, bus karūnuotas pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi 2053 metais, o 2063-iaisiais bus nužudytas. O dabar tik 2015 metai, būsimasis karalius dar paauglys, iki karūnavimo dar beveik 40 metų sunkaus darbo - kruvinų kovų, kompromisų, apgaulių, papirkinėjimų ir išdavysčių.

Laiko stumdymas, vienus laikotarpius sutraukiant, kitus ištempiant, yra ne vienintelė žmogiškojo suvokimo savybė. Kita savybė – praeities epochas „aprengti“ savos epochos drabužiais, t. y. vertinti jas savos epochos matais. Ne veltui egzistuoja pasakymas – mąstyti istoriškai. Jis reiškia siekį kiekvieną laikotarpį suvokti prieš jį ir po jo buvusių laikotarpių kontekste, parodant raidą ir pokyčius. Dokumentiniuose filmuose mes matome ryškų skirtumą tarp europietiškų visuomenių dabar ir prieš šimtą metų, tad galime tik bandyti įsivaizduoti, kaip atrodė Europa XIII amžiuje, kurio viduryje Lietuva tapo karalyste.

Tačiau įsivaizduoti, kaip atrodė Mindaugo kuriama Lietuvos valstybė, mums nėra lengva. Nėra lengva pirmiausia todėl, kad gyvename epochoje, kurioje nereikia nešiotis ginklų tam, kad apsigintum. Ne tik, kad nereikia – ginklai yra beveik draudžiami, o norint juos įsigyti reikia valstybės institucijų leidimo. Už nelegaliai įsigytus ginklus gresia baudžiamoji atsakomybė.

O XIII amžiaus Lietuva – tai nuolatinės kunigaikščių tarpusavio kovos, tuomet reikėjo kasdien nešiotis kardą ar kalaviją. Istorijos profesoriaus Edvardo Gudavičiaus žodžiais, valstybės susidarymas – kruvinas procesas. Šiose kruvinose kovose Mindaugas sugebėjo tapti pirmuoju, svarbiausiuoju kunigaikščiu, tačiau tam reikėjo vienus kunigaikščius išžudyti, kitus – išvyti. Tokia žiauri (mūsų akimis) kovos logika lėmė tai, kad ir pats Mindaugas buvo nužudytas. Tačiau Lietuva buvo suvienyta – suvienyta krauju, kaip ir kitos viduramžių Europos valstybės.

Valstybės susidarymo tyrimai, istorikų ginčai dėl datų, dėl konkrečių įvykių vertinimo yra tik viena medalio pusė. Kita pusė yra istorinių tyrimų reikšmė, jų naudojimas valstybės ir visuomenės gyvenime. Toks naudojimas (arba valstybės požiūris į istoriją) vadinamas istorijos politika.

Istorijos politikos pavyzdys yra Liepos 6-osios paskelbimas valstybine švente. Nors istorikai nėra vieningi dėl šios datos (yra manančiųjų, kad Mindaugo karūnavimas galėjo vykti ir savaite anksčiau, ir savaite vėliau), tačiau pats karūnavimo minėjimas yra mūsų visuomenės ir valstybės požiūrio į šį faktą išraiška. Nuo 2009 metų Mindaugo karūnavimo minėjimas pasipildė gražia tradicija šios dienos 21 valandą visiems lietuviams giedoti Tautišką giesmę. Liepos 6-osios paskelbimas valstybės švente buvo valdžios sprendimas, tačiau Tautiškos giesmės giedojimas tos dienos vakarą kilo iš visuomenės, t. y. atsirado be jokio teisinio reglamentavimo.

Tautos ir valstybės istorija yra savotiška dvasinė atrama kiekvienai gyvajai tautos kartai. Tiems, kurie augo ir brendo sovietų okupuotoje Lietuvoje, tarpukario Lietuvos valstybė atrodė kaip stebuklas, trukęs per trumpai. Toji karta, kuri 1918 metais atkūrė Lietuvos valstybę, atramos ieškojo ankstesnėse epochose, ir ypač Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kiekviena gyvoji tautos karta, matyt, tiesiog instinktyviai ieško ryšio su išėjusiomis amžinybėn kartomis, nes šis ryšys stiprina, padeda susigaudyti dabartyje ir spėti ateitį. Juk mes visada veikiame tam tikro neapibrėžtumo, nenuspėjamumo sąlygomis, niekada negalime žinoti savo veiksmų visų pasekmių, todėl norėdami nors šiek tiek numatyti ateitį, turime nuolat kreipti žvilgsnį į praeitį.

Ryškus dabartinio mūsų ateities nenuspėjamumo pavyzdys yra pastarųjų metų Rusiją valdančio režimo elgesys. Kas mums gali padėti nors kiek sumažinti netikrumą dėl ateities? Aišku, kad Lietuvos ir Rusijos valstybių santykių istorijos studijos. Jei sutinkame su rusų analitikais, kad Vladimiras Putinas nori būti antruoju Stalinu, tad ir analizuokime, kaip elgėsi Stalinas ir ko galima tikėtis iš jo mėgdžiotojo.

Tautos ir valstybės istorija, jei ji protingai naudojama, yra puiki priemonė pilietiškai auklėti jaunąją kartą. Mes turime mokytis ir mokytis iš amerikiečių. Jų valstybės istorija yra gerokai trumpesnė nei mūsų valstybės, tačiau tokio didžiavimosi savo valstybe lieka tik pavydėti. Aišku, didžiavimasis savo valstybe arba nusivylimas ja priklauso ne tik nuo istorijos mokymosi, gal daugiau tai priklauso nuo visuomenės ir valdžios santykių, nuo pilietinės visuomenės stiprumo ir jos gebėjimo priversti valdžią dirbti ne tik savo labui, tačiau istorijos mokymasis būtinas, nes jis parodo jaunam žmogui jo ryšį su praeities kartomis ir daro jį nors kiek atsakingą už ateities kartas.

Ne vienas mūsų širdies gilumoje tikriausiai gailimės, kad Mindaugas buvo pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius. Lietuvai gal būtų buvę geriau būti karalyste, nes tokia valstybės forma suteikia daugiau galimybių stabilumui – valdžia perduodama be didesnių sukrėtimų, labiau gerbiamos tradicijos. Tačiau pažvelkime į tą patį faktą kitaip – jau XIII amžiuje krikščioniškoji Europa pripažino Lietuvos valstybę, Lietuvos Karalystę. Ir didžiuokimės tuo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"