TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Karas, kurio rezultatai buvo numatyti

2007 01 16 0:00

Klausantis "Gazprom" atstovo spaudai kalbų, stebint Minsko atsikirtimus ir komentatorių nuotaikas niekaip neapleido jausmas, jog farso nuošimtis Rusijos ir Gudijos dujų tiekimo istorijoje nėra menkas. Šnekamasi buvo ilgai, rodoma daug "kalbančių galvų", daugybės grėsmių laukė ir Lietuvos valdžia.

Viskas prasidėjo, kai Rusija teatrališkai pareikalavo Gudijos valdžios mokėti "pasaulinę dujų kainą". Dar gruodžio pradžioje, kai ėjo į pabaigą sutartis, pagal kurią Baltarusija dujas pirko po 46,65 JAV dolerio už 1000 kubinių metrų, "Gazprom" vadovas prakalbo apie 230 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų. Dalį šių pinigų koncernas buvo pasirengęs gauti grynaisiais, dalį "Beltransgaz" akcijomis. Vėliau kaina nukrito iki 165 ir netgi 105 dolerių (75 doleriai - grynaisiais ir 30 akcijomis). Per visus Ukrainos, Gruzijos ir panašius įvykius Maskva Baltarusijos mokamą dujų kainą visada atlaikydavo kaip smūgį į paširdžius. Visi atvirai šaipėsi iš Kremliaus teiginių, neva jis iš terorizuojamų kaimynių norintis tik pasaulinių dujų kainų, o politinių interesų neturintis. Skirtumas tarp maždaug 230 JAV dolerių, kuriuos turėjo mokėti metropolijai nepatikusios šalys, ir Lukašenkos privilegijuoto režimo mokamų 46,65 JAV dolerių pernelyg slėgė. Bet negalėjo neerzinti ir besikartojantys Gudijos diktatoriaus išsišokimai, kai šis grasino nieko iš Rusijos nepirkti, ją izoliuoti ir panašiai.

Lukašenkos režimo iš esmės negalėjo ir negali paveikti jokios Vakarų sankcijos ar demaršai. Daugelis analitikų seniai ir ne kartą pabrėžė, kad jį gali sunaikinti būtent Rusija, jeigu to panorėtų. Tik to žlugimo padarinys nebūtinai privalo būti panašus į "oranžinę revoliuciją".

Į Maskvos reiškiamus ekonominius priekaištus iki šiol Minskas atsakydavo arogantiškai. Būdavo sakoma, kad Baranovičių radijo lokacijos stotis už dyką užtikrina Rusijos vakarinės oro erdvės saugumą, ir nesinorėtų iš broliškos šalies imti už tai pinigų, jei tik pastaroji nekvailios. Lukašenka dažnai pabrėždavo, esą Rusijai ką nors branginant jis privalėsiąs lėšas atimti iš pensininkų ir karo veteranų. Tokia retorika Rusijos viešajai nuomonei kurį laiką irgi buvo gana paveiki.

Bet laikai keičiasi. Tai, kas galėjo veikti Jelcino Rusiją, galėjo laikinai daryti įspūdį Putino valdžiai, ima strigti. Rusijos dabartinė valdžia, "Gazprom" ir kitos panašios galingos kompanijos jaučia savo galią. Per derybas dėl kainų Baltarusijos televizija nuolat kartojo, kad "Gazprom" ir Rusija - du skirtingi dalykai. Vienas dalykas - oligarchai, ginantys tik savo interesus, o broliška tauta, siekianti kuo glaudesnės draugystės ir bendradarbiavimo - visai kas kita.

Agresyvi "Gazprom" retorika irgi neretai rėmėsi panašiomis frazėmis. Ko verti vien jo vadovų žodžiai, kad reali "Beltransgaz" kaina tėra 500 mln. JAV dolerių. Čia verta prisiminti ir "Lietuvos dujų" bei kitų objektų kainų peržiūrą, kuri Rusijos tiesiogines užsienio investicijas kilstelėjo daug toliau, nei kas numanė ar aptarinėjo. Įmonės kaina vėliau padidėjo (nepraėjus nė metams) net dešimt kartų. Tačiau asmeninės naudos siekiu ne viską galima paaiškinti. Čia niekaip netelpa "Gazprom" prašymas, kad Rusijos vyriausybė įvestų muitą eksportuojamoms į Baltarusiją dujoms. Juk tai jokios naudos bendrovei neatneštų, išskyrus didesnius nuostolius Baltarusijos ekonomikai.

Gudija, savo ruožtu apmokestinusi Rusijos tranzitą, pademonstravo turinti efektyvių svertų ir pasiryžusi juos panaudoti. Savo dydžiu tie tarifai gana absurdiški, bet ir Rusija, regis, ginčijasi garsiau, nei iš tiesų ketina kaip nors realiai Gudiją "nubausti". Realybė paprasta - marionetinės šalies valdžios palaikymas vis dar vyksta. Tai parodė derybų rezultatas (105 vis dėlto ne 230). Kai reikėjo derėtis su Gruzija, Ukraina ar kokia kita NATO link judančia šalimi, tokio pakantumo nepastebėjome. Kaip nuodingi buvo apšaukti net vynas ir mineralinis vanduo.

Rusija savo veiksmais parodė, kad tikrai neketina prarasti būtent šitos sąjungininkės. Toks scenarijus gal net iš anksto buvo numatytas. Realūs tikslai galėtų būti trys. Pirma, "nepatikimos tiekėjos reputacija" leidžia kilstelėti pačią naftos kainą, bent jau kol ES alternatyvų paieškos apsiriboja abstrakčiais žodžiais. Kita vertus, ji čia - šiame regione - spręs, ką versti, o ką laikyti. Būtent ji ir pajėgi Baltarusijos atveju tai padaryti. Kol kas Lukašenkai mandatas paliekamas, o visokios "bendros valstybės" vizijos ir toliau lieka tik vizijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"