TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kartagina turi būti sunaikinta?

2015 12 02 6:00

Neseniai televizijos eteryje Seimo narys Gediminas Kirkilas nei iš šio, nei iš to vėl užšoko ant savo mylimo propagandinio arkliuko: kad pagerintume savo santykius su Lenkija, reikia liautis spyriojusis ir įvesti į lietuvišką raidyną keletą raidžių, kurių jame ypač pageidauja lenkai. Kad tam prieštarauja daugybė to raidyno vartotojų lietuvių, jam – nė motais.

Politiko atkaklumas jau ima atsiduoti jei ne paranoja, tai bent mistika. Gal jame atgijo romėnų politiko ir rašytojo Marko Porcijaus Katono (vyresniojo), kuris kiekvieną savo kalbą baigdavo raginimu „Kartagina turi būti sunaikinta!“, dvasia? Nuo tada ši frazė reiškia nuolatinį, įkyrų grįžimą prie vieno ir to paties klausimo, nors jis ir neįeina į darbotvarkę.

Dėl objektyvumo reikia pridurti, kad kai kas garsiosios frazės autoriumi laiko Kartaginos miestą Afrikoje sugriovusį senovės Romos karvedį Publijų Kornelijų Scipioną, dėl tos pergalės pramintą Afrikiečiu. Kadangi karvedys sunaikino Kartaginą iki pat pamatų nedaugiažodžiaudamas (sakoma, jog dar ir apsiverkė ant sugriautų pamatų), tai autorystę priskirčiau politikui. Juolab kad tokiu atveju sustiprėtų panašumas tarp Katono ir Kirkilo: ir vienas, ir kitas – politikai; ir vieno, ir kito pavardė prasideda tuo pačiu garsu; ir vienas, ir kitas norėjo/nori kažką sunaikinti. Tik vienas norėjo sugriauti fizinį objektą – miestą, o kitas – kultūros objektą – valstybinės kalbos raidyną.

Neimsiu dar kartą aiškinti, kuo kalbos kultūrai ir tautinei savimonei gali atsirūgti raidyno sistemos sujaukimas dėl kitos tautinės bendruomenės kaprizo, ar kokios pasekmės laukia piliečių, negerbiančių savo Konstitucijos bei įstatymų ir besivadovaujančių rusiška patarle: „Įstatymas – kaip (arkliui) ienos: kur pasuku, ten ir nueina.“ Apie tai jau tiek kartų buvo rašyta ir kalbėta, kad vieniems nuo tų kalbų jau ir nuospaudos ant smegenų iškilo, o kitiems – lyg bedugnė būtų vietoj smegenų, kad ir ką dedi, viskas nugarma į tuštumą...

Matyt, beviltiška tikėtis giluminio kalbos reikalų suvokimo iš žmogaus, kuris, kiek pastudijavęs lietuvių kalbą neakivaizdiniu būdu, pasuko į partinius-politinius mokslus. Greičiausiai nuo tada jam kalba, kalbos kultūra tapo tik dar vienu instrumentu politinėms dėlionėms. Bet jei su tam tikromis išlygomis ir pripažintume, jog kalba – instrumentas, įrankis, vis tiek negalima ignoruoti to fakto, kad instrumentas ne profesionalo rankose gali tapti pražūtį nešančiu įrankiu. Juk ir paprasčiausiu plaktuku galima ne tik vinį įkalti, bet ir galvą praskelti...

Norint ką nors keisti ar Konstitucijoje, ar Kelių eismo taisyklėse, ar sveikatos priežiūros, kalbos sistemoje, ar dar kokioje nors sistemoje, privalu vadovautis nuostata, jog bet kokios pataisos, pakeitimai taisykles, sistemą turi gerinti, tobulinti, o ne sujaukti. Todėl būtina klausti ir kalbininkų, ir politikų: ar pagerės mūsų raidynas, įvedus į jį nusistovėjusiai sistemai neįprastas raides, ar patogiau, lengviau bus naudotis juo lietuviams, tiems žmonėms, dėl kurių buvo kuriamas toks raidynas, kuris geriausiai atlieptų lietuvišką, o ne lenkišką garsyną ar glostytų už užsieniečių ištekėjusių panelių savimeilę? Daugiau negu šešiasdešimt tūkstančių siūlomą naujovę atmetančių piliečių parašų į tą klausimą jau atsakė.

Pagaliau, jei kalbai geriau, kai jos raidyne atsiranda raidžių, nereikalingų tos kalbos garsynui, tai kodėl kitos kalbos, pirmiausia – lenkų kalba, neįsiveda tų visų č, š su kepurėlėmis, kaip lietuvių ar čekų kalbose, l ar n raidžių su nosinytėmis, kaip latvių raidyne, ar balsių a, e su kirčio ženklais, kaip prancūzų raidyne? Juk visos tos raidės – irgi lotynų abėcėlės pagrindu...

Vienintelis Kirkilo ir Co. aiškiau formuluojamas argumentas yra ne kultūrinis, lingvistinis, o politinis: esą taip pagerinsime santykius su lenkais.

Netikiu. Lenkai, net ir nacionalistai, ne tokie buki, kad keistų savo didžiavalstybines ambicijas į kelias raideles. Juk nekelia jie, pavyzdžiui, tokių reikalavimų anglams, nors lenkų ten daugiau negu Lietuvoje; susitaiko net su visai svetimu rusų ar baltarusių raidynu, kuris jaunajai lenkų kartai toks pat egzotiškas, kaip hebrajų... Ne, susitaikyti jie negali tik su originaliu, nesulenkintu lietuvišku raidynu.

Paaiškinti tokio lenkų pretenzijų nenuoseklumo ponas Kirkilas niekada net nemėgino. Nes bet kuriam išsilavinusiam ir logiškai protaujančiam lenkui bei lietuviui aišku: tiems lenkams, kurie kelia pretenzijas mūsų raidynui, vadinamosios „kelios raidės“ – tik įžanga į kur kas rimtesnius, Lietuvos valstybei ir tautai pavojingesnius tolesnius reikalavimus. Tai lyg pirmosios kelios valtelės su pabėgėliais, Viduržemio jūra atplaukusiais į Europą, kurios tebuvo įžanga į nebevaldomą antplūdį.

Į Kartaginos sunaikinimą...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"