TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas atėmė apaštalų atostogas. XVI eilinis sekmadienis

2015 07 18 6:00

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

Mk 6, 30–34

Morkaus Evangelijos eilutės gali šiek tiek sugluminti mus, ir ne tik dėl to, kad štai vasara, pats atostogų įkarštis, o iš apaštalų atimama galimybė atsikvėpti ir pabūti vienumoje. Viskas suprantama: Jėzus, su mokiniais netikėtai atsidūręs naujoje vietoje, tuoj pat patenka į minios akiratį ir išgarsinamas po visą apylinkę. Nenuostabu ir tai, kad prie jo plūsta būriai žmonių, kad bus nešami ir guldomi ligoniai ir kiekvienas susitikimas su mokytoju virs viešu stebuklų seansu. Jėzui gaila žmonių, ligonių ir nuskriaustųjų, nes jie - „tarsi avys be piemens“. Jis netgi leidžiasi truputį išnaudojamas. Perskaitę šešis Evangelijos pagal Morkų skyrius, mes jau gerai pažįstame Jėzaus palankumą žmogui, jo pasiryžimą guosti ir gydyti visus nelaiminguosius. Šis mokytojas atsidavęs vargdieniams. Antai jis nepaiso net Mozės įstatymo ir laužo šabo dienos šventumą, jei tik reikia tarnauti kitiems. Nuo savo pašaukimo jo nesulaiko nei fariziejų murmėjimas, nei Rašto aiškintojų priekaištai, nei pagaliau paprastas žmogiškas nuovargis.

Jėzus gydytojas, Jėzus guodėjas, Jėzus demonų išvarinėtojas mums iš tiesų yra brangus ir reikalingas. Mes patys nesyk prie Viešpaties kojų viltingai sudedame savo ir saviškių ligas bei negales. Maldaujame, kad išgydytų, palengvintų, apsaugotų. Neleisk Jėzui garsėti kaip stebukladariui, ir jo patrauklumas bematant kris. Daug labiau nei savo nuodėmes trokštame sukrauti Viešpačiui ant pečių savo ligas ir nelaimes.

Nerimą kelia kitas dalykas. Toliau pasakodamas apie stebuklingus išgydymus prie Genezareto ežero, evangelistas Morkus pažymės, jog žmonės maldaudavę Jėzų, kad „leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo“. Ši evangelisto pastaba verčia suklusti. Nejaugi Jėzus, besiartinąs prie pagalbos maldaujančio žmogaus, yra viso labo tik burtininkas? Tas, kurio drabužiai pilni stebuklingai gydančios galios, ir tereikia juos paliesti, kad akimirksniu taptum sveikas, sotus ir laimingas? Kodėl Jėzus niekada nesipriešina tokiam savo asmens, savo pašaukimo iškraipymui ir nuvertinimui? Juk dar visai neseniai kraujoplūdžiu sirgusiai moteriai jis sakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, o sinagogos vadovą Jajirą, mirusios mergaitės tėvą, kvietė: „Nenusigąsk, vien tikėk.“

Tikėjimas gydo ir gelbsti - taip esame pratę aiškinti stebuklingus išgijimus Evangelijose, o mūsų dienomis - Lurde, Medjugorjėje, Šiluvoje ar kur kitur. Būtent tikėjimas, o ne sąlytis su šventu asmeniu ar daiktu. Tuo metu Evangelija vaizduoja „didžiulę minią“, susispietusią apie Jėzų ir jo mokinius, kuri sulauks stebuklų tik dėl to, kad mokytojui gaila žmonių ir kad jiems bus leista pačiupinėti jo skverną. Apie tikėjimą čia niekas neužsimena - nei avys, nei jų ganytojas. O gal tikėti - tai kaip tik ir reiškia pasikliauti paslaptingomis antgamtinėmis galiomis, kurios kadaise plūdo iš Jėzaus? Kurios ir šiandien ateinančios mums į pagalbą, tarpininkaujant pašvęstiems asmenims, kunigams ar ekstrasensams. Nejaugi Evangelijai tas pats, kuo ir kaip žmogus tiki: Jėzaus dieviška prigimtimi, jo pašaukimu, jo meile ar paprasčiausiais burtais ir magija?

Nedvejodamas sakyčiau, kad evangelistas Morkus daro nekokią paslaugą - kursto savo skaitytojų prietaringumą, užuot ugdęs, gryninęs jų tikėjimą. Ir kad įkvėptasis Dievo Žodis šįsyk, regis, nedaug kuo skiriasi nuo rekomendacijų švęstu vandeniu išsigydyti skrandžio opą ar šermukšnine lazda išvaikyti demonus.

Nėra abejonės, kad minios požiūris į Jėzų labai ribotas ir nė kiek nekvepia evangeliniu tikėjimu. Jėzus tiems žmonėms yra tik garsus stebukladarys, kurio pasirodymas grąžina sveikatą ar apsaugo nuo piktųjų dvasių. Minia, apsupusi mokytoją ir jo mokinius, kupina prietarų ir tamsumo, ji gudrauja, apsimetinėja, egoistiškai graibsto Jėzų kaip gydytoją ir stebukladarį, ji nemandagi ir netaktiška, primityvi, kartais juokinga, tačiau visi tie dalykai staiga sudūžta, atsimušę į dieviškąjį asmenį. Čia daugiau nei paprastas palankumas žmogui, anie gerojo viršininko bruožai. Mūsų išganingam susitikimui su Viešpačiu neturi reikšmės gražūs ir teisingi mostai, pasitempimas, paradinės uniformos. Tų dalykų evangelijose nuolat mėgina griebtis apaštalai, tačiau jie nutildomi, pastumiami į šalį. Jėzus dairosi ko kito. Jam reikia žmogiškojo paklydimo, netobulumo, tamsumo zonų, į kurias galėtų prasismelkti Geroji žinia. Jis dangaus pagimdytas gailestingumui, ir todėl susitikimuose su juo laimi tie, kurie pataiko į šią sritį. Sūnus palaidūnas, paklydėlė avis ar štai dabar ant ežero kranto susirinkusi „didžiulė minia”, kuri iš mokytojo ir jo mokinių atėmė atostogas.

Žinoma, bepigu būtų dėstyti ir priimti tas tiesas, jeigu ir mistinis Viešpaties kūnas, jo Bažnyčia, savo žygyje visiškai užsikrėstų tuo pačiu pašaukimu. Leistųsi vedama ir vairuojama gailestingo žiūrėjimo į pasaulį. Užuojautos ir graudumo gumulą gerklėje vertintų labiau nei savo teises ir privilegijas. Bet nieko nepadarysi, žmogiškajame Evangelijos skelbime nuolat bus baiminamasi tapti pernelyg silpnam, prarasti autoritetą, likti be valdžios svertų. Šioje žemėje turbūt esame pasmerkti tokiai situacijai. Skaityti eilutes apie tą, kuriam nuolat buvo gaila žmonių, o klausytis aplinkui dažniausiai tik jėgos, valdžios, savo naudos intonacijų.

Guodžia aplinkybė, kad Evangelija geba sujaukti sklandžius, logiškus apaštalų planus ir lūkesčius. Nuošali vieta ir pelnytas poilsis virsta minios antplūdžiu. Žūklė, iš kurios nieko nelaukiama, baigiasi pilnais tinklais. Ir taip toliau. Geroji naujiena gyvuos, nes jai neleidžiama pasprukti nuo žmonių ir ilsėtis. Tai, kas anuomet griovė Jėzaus ir jo mokinių dienotvarkę, ir šiandien yra kažin kur tarp mūsų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"