TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas bijo tiesiogiai išrinkto mero

2014 06 26 6:00

Prieš kelerius metus ilgametis tiesiogiai renkamas Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas, Lietuvos žurnalistų paklaustas, kas pas kaimynus valdo valsčių - viršaitis ar taryba, atsakė: valdo žmonės. Vietos žmonės, kurie tiesiogiai renka ne tik viršaitį, jo pavaduotoją, bet ir kiekvieną tarybos narį. Jei renka - vadinasi, gali ir atleisti. Pareikalauti atsakomybės, kaip pas mus sakoma, o pas kaimynus - daugybę metų daroma.

Tąkart viršaitis V. Liškauskas pasakė ir dar vieną dalyką, tikrai negalvodamas apie kontekstą, kuris niekaip neįteisinamus tiesioginius Lietuvos merų rinkimus gaubia jau antrą dešimtį metų. Taigi paklaustas, ar viršaitis nevykdo jokios partinės politikos, tikrasis Punsko vadovas atsakė: „Partinio valdymo sistemos valsčius neturi. Tvarkomės pagal žmonių ir tarybos patvirtintą dvejų-ketverių metų programą. Ši programa, parengta viršaičio, valsčiaus specialistų bei konsultantų, ir yra tiesioginis mano vadovas. Aš už ją atsakau asmeniškai. Taryba kontroliuoja. Kiekviena šeima gauna mano pusmečio ataskaitą, kurioje nurodyti visi darbai, išleisti pinigai, premijos, atlyginimai ir taip toliau.“

Šitame koncentruotame tautiečio iš Lenkijos pasakyme telpa viskas, ko bijo 15 metų tiesioginius merų rinkimus įteisinti žadantys, bet paskutinę akimirką ir vėl pažadus sulaužantys Lietuvos politikai.

Pirma - to, kad savivaldybių tarybas, kurios šiuo metu yra uždaresnės ir net mažiau savo rinkėjams atskaitingos nei Seimas, per tiesiogiai išrinktus merus ims kontroliuoti patys gyventojai. Kol kas - ir taip vyksta nuo pat nepriklausomybės pradžios - vietos savivaldos organas, ypač didžiuosiuose miestuose, yra tapęs mistiniu rūmu, iki kurio sunkiau prisibelsti negu iki Vadovybės apsaugos departamento budriai saugomo Seimo.

Pagalvokite patys: visi pažįstame vienmandatėse apygardose išsirinktus Seimo narius, net matome savo namų pašonėse įrengtus jų biurus, net galime užsirašyti į priėmimą. Vienas priimdamas pažadės mažiau, kitas, ypač prieš rinkimus, - daugiau, bet bendravimo su gyvu žmogumi regimybė vis tiek liks.

O ar žinote, kas tiesiogiai atstovauja būtent jums pačių išrinktoje savivaldybės taryboje ir kam galėtumėte pasiskųsti dėl vis gilėjančios duobės prie įvažiavimo į kiemą? Taigi, kad nežinote, nes vietos gyventojų reikalus teoriškai ginti nuo nepriklausomybės pradžios apsiima ne konkretus žmogus, o partija. Beveidis darinys, uždarą ir dažnai savitikslį veikimą, besikoncentruojantį į biudžetinių lėšų įsisavinimą ir pareigybių pavaldžiose įmonėse dalijimą pagal partinę liniją, beje, taip pat susijusį su pinigų įsisavinimu, pateisinantis pernelyg mažu rinkėjų parodytu pasitikėjimu, verčiančiu jungtis į koalicijas, o, kaip byloja sena italų patarlė, „Žmogus, turintis partnerį, turi šeimininką“, taigi nėra laisvas veikti kaip norėtų, ir t. t. Tai girdėjome tūkstančius kartų. Taip Vilniaus biudžete atsirado milijardinė skylė, nors manipuliacijos su teoriniais skaičiais leidžia dabartiniams kažkieno, bet tikrai ne žmonių, rinktiems vadovams šią sumą mažinti pagal pasigyrimo poreikį ir dar svaigti apie grandiozinius projektus, nematant elementarių duobių. Prie įvažiavimo į dažną kiemą.

Tiesiogiai išrinktas meras žaisti skaičiais galėtų trumpą laiką. Ir sunkiai pasiteisintų, kad tokiems žaidimams jį paskatino pavaduotojas Jonas ar Romas, atstovaujantys kitoms partijoms, kitiems interesams. Nes - ir tai yra antrasis dalykas, kurio politinės partijos bijo dar labiau nei atskaitomybės rinkėjams - partinė įtaka tiesiogiai išrinktiems merams, kaip rodo Lenkijos pavyzdys, turėtų, o norint ir galėtų būti minimali.

Šią baimę pirmąkart pusiau atvirai prieš beveik dešimt metų įvardijo, beje, didžiausi oficialūs tiesioginių merų rinkimų entuziastai socialdemokratai, piestu stoję prieš 2006-aisiais iškeltą iniciatyvą kartu su tiesioginiais savivaldybės galvos rinkimais įteisinti ir naują savivaldybių tarybų modelį, numatantį, kad tarybų nariai bus renkami ne tik pagal partijų sąrašus, kaip yra iki šiol, bet ir vienmandatėse apygardose kaip pusė Seimo narių. „Nepritarti Savivaldos rinkimų sistemos keitimui į mišrią, nes toks pakeitimas mažintų partijų įtaką“, - taip tuokart skambėjo parlamentinės Socialdemokratų frakcijos sprendimas, perduotas projektą rengusiam Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetui.

Šiai pozicijai, beje, pritarė ir daugelis kairiųjų, ir daugelis dešiniųjų, viešumoje virkaujančių dėl neveikiančio savivaldos modelio ir pernelyg menko piliečių pasitikėjimo vietos valdžia. Nes tarybos narių, nes mero pavaduotojų, nes mero, tiesiogiai tarnaujančių žmonėms, o ne juos iškėlusiai partijai, politikams nė už ką nereikia.

O kol nereikia, žmonės pradedami gąsdinti senais, bet kurį laiką pamirštais argumentais, esą tiesiogiai išrinktas meras gali tapti ir vietos feodalu, ir oligarchu, ir amžinuoju karaliuku. Iš tiesų gali - jei to norės žmonės. Jau minėtas Punsko viršaitis savo pareigas, vis perrenkamas, eina ar ne šešiolika metų. Prieš kelerius metus jis, beje, atsistatydino suvokęs, kad nesugeba išaiškinti savo rinkėjams konkretaus projekto naudos. Žmonės susigrąžino jį atgal.

Ir visa tai vyko be partijų valios.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"