TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas gimė ir gyveno negyvas?

2013 11 16 5:20

Pamenate seną sovietinį anekdotą? 

Atvyksta Jonas į Tbilisį. Turėdamas laisvo laiko apsilanko kapinėse. Skaitinėja užrašus ant paminklų: „Čia palaidotas M. A. 1971-1977“, „Čia ilsisi V. K. 1982-1989“, „Čia amžino poilsio atgulė M.B. 1969-1987.“ Prieina Jonas prie senuko ir klausia: “Gerbiamasis, čia vaikų kapinės?“ - „Ne, - atsako senolis, - čia palaidoti vyrai." Jonas kraipo galvą ir negali patikėti, kad ilgaamžiais garsiame Kaukaze vyrai gyvena tik keletą ar keliolika metų. „Nieko nuostabaus, - paaiškina senukas. - Vyro gyvenimas prasideda, kai jis jau turi šeimą, namą, vaikų, anūkų, automobilį ir, žinoma, pakankamai pinigų.“ Padėkoja Jonas už paaiškinimą, atsidūsta ir pagalvoja: „Jeigu mane palaidotų čia, tikriausiai antkapyje iškaltų „Gimė negyvas“.

Sprendžiant iš vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirstančių kalbų, Liustracijos komisija, turėjusi išgaudyti okupantų pakalikus ir neleisti jiems įsiskverbti į atgimusios Lietuvos valdžios struktūras, svajoja apie tai, kaip kuo greičiau ir tyliau išleisti paskutinį atodūsį.

Kitados skambiais demaskavimais ir plieniniais „Voratinkliais“ pagarsėjusi institucija pastaruoju metu knebinėjosi visuomenėje jokio rezonanso neturėjusiose byliukėse, o jos garsiausioji „klientė“ drg. Prunskienė, kaip galiausiai „paaiškėjo“, jeigu ir buvo Šatrija, tai „ne visai“.

Penki šimtai bylų, apie kurių išnagrinėjimą kalba komisijos vadovas, lyg ir nemažai, tačiau turint omenyje, kad vienaip ar kitaip, anot Kazimieros Prunskienės, „prisilytėjusiųjų“ prie okupantų specialiųjų tarnybų buvo tūkstančiai, tai apgailėtinai menkas rodiklis.

Žinoma, galima kalbėti, jog okupantai turėjo pakankamai laiko ir išteklių tam, kad aktualiausius dokumentus galėtų išvežti iš Lietuvos, tačiau reikia pripažinti, jog liustraciją ir dekomunizaciją sužlugdė mūsų pačių rinktos valdžios. Juk ne kas kitas, o Lietuvos Seimas priėmė teisės aktus, reglamentuojančius aptariamos komisijos darbą, tiksliai nurodančius, kaip ir ką reikia tirti, kas laikytina, o kas nelaikytina įrodymu, ir panašiai. Balsavusieji už tokią tvarką buvo puikiai informuoti, jog didžioji dalis operatyvinių dokumentų yra „dingę“, o esami dažnai "nepilni".

Ir tada buvo ir dabar (vis dar) yra piliečių, kurie savęs klausia, kokie dar reikalingi papildomi dokumentai, įrodantys galimą kokio nors rajono partijos sekretoriaus, LKP CK nario ar už šnipinėjimą iš Šveicarijos išmesto sovietinio diplomato bendradarbiavimą su KGB?

Regis, partinis bilietas prie širdies ir einamos pareigos jau galėjo (ir turėjo) būti pakankamu įrodymu. Deja.

Prieš kurį laiką Lietuvoje pasibaigė "prichvatizacija", kurios pagrindinė išvada - "prichvatizuotas" visuomenės turtas tampa šventa nuosavybe. Likimo ironija, tačiau daugelis "prichvatizacijos" dalyvių galėjo (ir turėjo) būti sėkmingai „išliustruoti“ ir „dekomunizuoti“. Ir vėl... deja.

Todėl nelabai nustebsiu, jei po kurio laiko iš pradžių plonoje brošiūroje, o vėliau ir storoje monografijoje perskaitysiu, jog velionis AMB asmeniškai kovėsi su enkavėdistais Kalniškės mūšyje, o draugai Kirkilas ir Beriozovas jam padavinėjo šovinius...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"