TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas, kam ir kaip padeda?

2010 12 17 0:00

Dar prieš pirmąjį Rusijos karą su Čečėnija (1994-1996) kalbėdavom: niekas taip paprastai nesibaigs - Kaukazas ir Baltija yra Rusijos "skausmingosios vietos", ir kiekvieni rinkimai Rusijoje, jeigu tik nebus rasta kitų priemonių, trauks įvairiausias rusų politines jėgas ir jėgeles šiose vietose laimėti kokį nors "šaunų nedidelį karą". Jeigu konflikto nėra Kaukaze - laukime jo Baltijos rytinėse pakrantėse, jeigu konfliktuojama čia, ten kurį laiką gali būti ramu.

Buvo ne visai taip. Iš principo, žinoma, taip, tačiau su vienu esminiu skirtumu, kuris tų regionų tikrovę pareikalavo tapyti kitokiomis technikomis: Kaukazas Rusijos neoimperializmui pasipriešino ginklu. Baltija ir toliau atnašavo "nesipriešinimui jėga", dengėsi NATO ir Europos Sąjungos sienomis, tirpo laigydama po naująją erdvę ir dairėsi, kur parankiau nutūpti. Bet kai taip gerai veikia Šiaurės pusrutulio konvergencijos ir integracijos procesai, ar verta šaudyti iš tankų? Pakanka kokios nors kibernetinės atakos ar ko panašaus.

1994 metų gruodžio pradžioj Džocharo Dudajevo prašymu keliems Lietuvos parlamentarams pavyko pasiekti Grozną tuoj po rusų samdinių atakos, pasibaigusios visišku jos sutriuškinimu: per 70 tankų riogsojo sudeginti ir susprogdinti sostinės priemiesčiuose. Mes, iš Vakarų, liudijom čečėnų gerą valią - viešą rusų belaisvių perdavimą. Tai buvo taikos gestas. Čečėnai nenorėjo kariauti. Vos grįžom Vilniun, Grozną puolė reguliarioji Rusijos kariuomenė. Prasidėjo pragaras. Kartu su "Gydytojais be sienų" organizavome humanitarinę pagalbą, kurios pirmoji ekspedicija buvo itin sėkminga ir reikšminga.

Dabar mūsų parama Čečėnijai vyksta Seimo parlamentinių ryšių su Čečėnijos Ičkerijos Respublika ir Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms pastangomis: kasmet organizuojamos konferencijos, rūpinamasi čečėnų pabėgėlių reikalais, tačiau per 300 tūkst. žmonių praradusi milijoninė tauta apie savo nepriklausomybę, paskelbtą Lietuvos pavyzdžiu ir įkvėpimu, dabar gali tik svajoti arba žiūrėti okupantų kontroliuojamomis akimis, kaip ir mes žiūrėjom penkias dešimtis metų, kai buvo išskinti su okupacija nesutikusieji. Ne veltui šių metų konferencijos Vilniuje metu nuolat eksponuota žuvusių jaunučių lietuvių kovotojų nuotrauka: visos okupacijos turi pereiti per nesutinkančiųjų kūnus.

Ar Rusija būtų puolusi Lietuvą, jeigu mes tada būtume pripažinę Čečėnijos Ičkerijos Respubliką? Ar kitos valstybės mūsų nebūtų parėmusios? Taip, Čečėnijos nepripažino jokia islamo šalis. Tačiau pradžioj ji buvo civilinė valstybė. Ar nepripažindami prie islamizacijos neprisidėjom? Šiaip ar taip, Čečėnijai netapom tuo, kuo Lietuvai tapo Islandija. Istorija, žinoma, yra tai, kas yra tapę, o ne netapę. Tačiau gyvename ir su prarastomis galimybėmis, ir jos akivaizdžiausiai kalba, ko mums labiausiai trūksta šiandien.

Ar būtų tada, karo dėl Čečėnijos laisvės atmosferoje, galima Eglės Kusaitės byla? Ar būtų įmanoma juridinėse vinklybėse paskandintoji Gatajevų byla? Dar daugiau: pagal slidžiausias saugumiečių bendradarbiavimo metodais sukurtas prielaidas vedamą "lietuvių teroristės" bylą rengiamasi nagrinėti "uždarame posėdyje"! Kur mes nuvinguriavom su savo "nesipriešinimo jėga" mutacijomis mūsų viešojoje ir net valstybinėje sąmonėje? Elgdamiesi taip, kaip dabar tyliai sutariama, mes, ko gero, pradėtume mąstyti, ar galim priešintis agresoriui, jeigu jis pasirodytų ne raudona, o kokia nors kitokia žvaigžde pasipuošęs.

Rengdami konferencijas, apskrituosius stalus ir kitus panašius darbus dirbdami, mes tikimės padedą Čečėnijai ir čečėnų tautai. Iš dalies taip ir yra. Tačiau pereitą savaitę prie "apskritojo stalo" pasakyta mintis, kad čečėnai ir Čečėnija, suteikdami mūsų sąžinei progą pamąstyti apie ginklu žudomą tautą, ne mažesnes galimybes suteikia mąstymams ir apie taikiai žudomas tautas. Čečėnija nė kiek ne mažiau padeda ir Lietuvai, negu Lietuva Čečėnijai. Mažų tautų likimas šiuolaikiniame pasaulyje, kuris brandina civilizacijų erdvėmis aprėpiamas imperijas, savo viduje tepripažįstančias savo pačių didžiųjų valstybių valią, yra ne mažiau negailestingas, negu XX amžiuje viešpatavusių "dviejų sistemų" pasaulis. Ką joms, toms negausioms, mažosiomis vadinamoms, "pasauliui nebūtinomis valstybėmis" pravardžiuojamoms, daryti griūvant netgi islandijoms, o nepriklausomos valstybės idėją į atminties duobes užmetant netgi nepriklausomybių kūrėjams?

Vis dėlto, rodos, būdų gyventi ir išgyventi yra. Vienas - kasdienybės skaidrinimo būdas, reikalaujantis neleisti į "uždarus posėdžius" uždaryti "terorisčių" kusaičių bylų. Kitas - amžinybės skaidrinimo būdas, neleidžiantis tautų prigimtinių teisių būti laisvoms uždaryti į kokias nors Jungtinių Tautų Organizacijos aprobuotas "neatstovaujamųjų tautų teises", o siekti Visuotinės tautų teisių deklaracijos, panašios į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, garantuojančios teisę į laisvę iš principo.

Sakoma: palaukit, bet juk tai iškart iškelia ne tik čečėnų, bet ir baskų, ir kurdų, ir totorių, ir daugybės kitų tautų problemas. Taip, iškelia. Tai ir spręskim jas, jeigu norim kurti Pasaulį, o ne Pasaulio banką!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"