TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas laukia krikščioniškosios Europos?

2016 03 29 6:00

Paskutinę savaitę prieš šv. Velykas įvykdytas teroro aktas Briuselyje sudrebino Vakarų pasaulį. Nėra žinių, ar islamistai mirtininkai sąmoningai susprogdino bombas vienos svarbiausių krikščioniškojo pasaulio švenčių išvakarėse, ar tai tik sutapimas. Tačiau kyla vis daugiau klausimų, kas laukia krikščioniškojo pasaulio ir Europos.

Daugelio Europos šalių politinio elito atstovai sąmoningai vengia sieti krikščioniškąjį pasaulį ir Europą, teigdami, jog dabar Senajame žemyne gyvena tiek kitų religijų bei kultūrų atstovų, kad visuose Europos dokumentuose, net ir Konstitucijoje, kurią bandyta kurti šio amžiaus pradžioje, bijota ir užsiminti apie mūsų žemyno krikščioniškąsias šaknis.

Tačiau Europos architektūra, menas ir apskritai kultūra yra tarsi išdavikai, primenantys net ir tiems politikams, kurie dėl tolerancijos nori užmiršti Europos krikščioniškąsias šaknis, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Visuose be išimties Europos miestuose, net ir tuose, kuriuos labiausiai suniokojo praūžę karai, stovi didingos bažnyčios, kiti pastatai, atspindintys krikščioniškąją Vakarų kultūrą, o juose bei gausybėje meno galerijų į mus žvelgia paveikslai, kurių iki galo dažnai gali ir nesuvokti, jeigu nežinai, kas buvo parašyta Šventajame Rašte. Žinoma, labai svarbu pažinti ir antikos kultūrą.

Todėl, kad ir kaip šios tiesos norėtų išvengti kai kurie Europos politinio elito veikėjai, bet yra aišku, kad šių dienų Europa susikūrė ant trijų pamatinių „stulpų“: antikinės Graikijos mokslo bei kultūros, antikinės Romos teisės ir krikščioniškojo tikėjimo bei kultūros. Taip pat reikia pripažinti, kad dalį šios kultūros bei mokslo, ypač artėjant Didžiajai Prancūzijos revoliucijai ir vėliau, kūrė ir tie, kurie neigė krikščioniškąsias tiesas.

Du pastarieji „stulpai“ ir yra tai, prieš ką užsimojo radikalūs islamistai, siekiantys aplinkiniam pasauliui primesti savo požiūrį. Jie turi savo teisę, ir anksčiau ar vėliau, jeigu Europa neduos suprasti, kad bent jau krikščioniškoje Europoje galioja antikinė Romos teisė, mes susidursime jau ir su teisiniu konfliktu tarp Vakarų teisės, Europos valstybėse galiojančių nacionalinių konstitucijų ir įstatymų bei islamo teisės – šariato.

Jie taip pat turi ir savo religiją. Nors jos šaknys yra nelabai nutolusios nuo krikščionybės, o vienas iš garbinamų asmenų yra Isa (Jėzus), bet jis šioje religijoje yra pranašas, o ne Dievas. Amžiams bėgant, takoskyra iš religinio mokslo perėjo į politiką, teisę, buitį, kasdienį gyvenimo būdą ir virsta net reikalavimais vakariečiams laikytis šių taisyklių ne tik lankantis islamo kraštuose. To siekia ir kai kurių Vakarų miestų musulmonų bendruomenės, jau nekalbant apie reikalavimus leisti patiems musulmonams elgtis pagal savo religiją ir teisę, dėvėti atitinkamus apdarus, ypač moterims, kaip reikalauja islamas.

Skirtingai nei islamo pasaulis, Vakarų šalys išplėtojo demokratinę politinę kultūrą, kuri reiškia, kad valdžia tampa piliečių išrinkti politikai, deleguoti iš apačios į rinkimus per savo partijų sąrašus. Todėl augant islamo ir kitokį tikėjimą išpažįstančių žmonių skaičiui Europoje, net ir tų šalių politikai, kuriems svarbios krikščioniškosios vertybės, pradeda bijoti apie jas kalbėti. Apie jas jie prabyla tik per šv. Velykas ar šv. Kalėdas, dažnai labai paviršutiniškai, iš karto pabrėždami, kad svarbiausia jiems – neįžeisti kitų žmonių.

Vakarų politikai vis labiau bijo, kad pabrėžę krikščionybės (jeigu ne kaip religijos, tai bent kaip kultūros) svarbą Europoje gali būti neišrinkti kitą tikėjimą išpažįstančių piliečių. O ir Vakarų šalių partijose, jų apatinėse grandyse vis stipriau reiškiasi jauni žmonės, kilę iš kitos, ne krikščioniškosios aplinkos. Todėl išdrįstantieji pabrėžti krikščionybės svarbą ateityje gali būti net ir nedeleguoti į pačius rinkimus.

Kita vertus, krikščionišką Europą į gniaužtus ima ir sąsajų su jokia religija neturinti kultūra, politika, kuri pasireiškia vadinamosiomis naujomis europinėmis vertybėmis. Jos siekia pakeisti požiūrį, kad šeima visų pirma yra moters ir vyro tarpusavio sąjunga, kad vaikai visų pirma yra šeimos, o ne valdžios institucijų ar jos išlaikomų privačių, kitų asmenų reikalas. Kad, be materialinio gyvenimo, yra ir dvasinis, o kultūra – tai ne kompiuteriniai žaidimai, kur mokomasi žudyti, bet ir tradicinė Vakarų kultūra.

Iki šiol tarp islamo ir krikščioniškosios, Vakarų kultūros buvo tik vienas bendrumas: tai požiūris į antikinį mokslą. Galima netgi tvirtinti, kad būtent viduramžiais įvykdyta musulmoniška ekspansija ir atnešė į barbarų suniokotą ir tamsumoje gyvenusią Europą kažkur Artimuosiuose Rytuose išsaugotus antikinio mokslo minties klodus.

Bet visa kita yra kaip didžiulė takoskyra tarp dviejų kultūrų. Ar įmanomas dialogas tarp šių dviejų kultūrų žmonių, gyvenančių Europoje, jeigu už Europos ribų islamo ir krikščioniškasis pasaulis vėl įžengė į didžiulį konfliktą? Tai yra vienas aktualiausių klausimų, kurį ypač stipriai jaučiame švęsdami vieną svarbiausių krikščioniškojo pasaulio švenčių – šv. Velykas, bet dabar išgyvendami dar ir tragiškus Paryžiaus bei Briuselio įvykius. Juk visi suprantame: demografija ir migracijos procesai daro savo...

Kad ir kiek dirbtų specialiosios tarnybos, sprogimai Vakarų Europos šalių sostinėse bus tik proceso pradžia, jei nerasime to, kas neapykantą pakeistų dialogo su kitokiais asmenimis dvasia. Tačiau nepamirškime, kad dažniausiai puolamas tas, kuris pats dvasiškai ar kitaip nusilpo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"