TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas laukia mūsų už horizonto?

2008 04 19 0:00

Su habilituota socialinių mokslų daktare, profesore, 2008 metų Valstybinės premijos laureate Vlada Stankūniene, vadovaujančia Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centrui, kalbasi žurnalistas Osvaldas Aleksa.

- 2002-ųjų pradžioje "Lietuvos žinių" puslapiuose svarstėme, kiek žmonių gyvens mūsų šalyje po 20 metų. Jūs pasakėte optimistinę ir pesimistinę demografinę prognozę. Norėčiau jas pacituoti:

- "Pagal optimistinį variantą gimstamumas padidės (šis rodiklis 2020 metais bus 2,1 vaiko ), mirtingumas mažės. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė 2020 metais greičiausiai bus 72,8 metų, moterų - 78,5 metų. Migracijos srautas bus subalansuotas, gyventojų skaičius 2020-aisiais - 3,96 mln. žmonių.

Pagal pesimistinį variantą gimstamumas išliks mažas (2020 metais bus apie 1,4 ), mirtingumas beveik nesikeis. Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė greičiausiai bus apie 65,6 metų, moterų - 76,5 metų. Migracijos srautas bus subalansuotas, gyventojų skaičius 2020-aisiais - 3,5 mln. žmonių."

- Per šešerius metus daug kas keitėsi šalyje, tapusioje Europos Sąjungos nare.

- Jau tada manėme, kad pesimistinis variantas realesnis, tačiau tokių neigiamų rodiklių nesitikėjome. Palyginti su 2002-aisiais dažniausiai minimi tiesioginiai nuostoliai - didžiuliai migraciniai praradimai ir labai mažas gimstamumas.

Mūsų visuomenei taikytinas tarptautinis terminas "the lowest low fertility" (mažesnis negu mažas gimstamumas). Tai yra kraštutinė riba, kai viena moteris per savo gyvenimą pagimdo 1,3 arba mažiau vaikų. Mažiausias gimstamumas Lietuvoje buvo 2002 metais - 1,24 vaiko.

- Tačiau praėjusiais metais jis jau šoktelėjo iki 1,34 vaiko. Gal tai pozityvių permainų metas?

- Norėtųsi tikėti, kad tai palankių ekonominės padėties ar šeimos politikos pasikeitimų rezultatas. Tokią nuomonę neretai galima išgirsti iš tų, kurie atsakingi už Lietuvos gerovę. Tačiau būkime teisingi, tai visų pirma atidėtų gimdymų kompensavimas. Nuo praėjusio dešimtmečio pradžios jaunimas ėmė atidėlioti šeimos kūrimą, pirmojo vaiko gimimą. Jie siekė įsitvirtinti gyvenime, saviraiškos, išsilavinimo, padėties darbo rinkoje, stengėsi išspręsti būsto ir kitas problemas. Metai bėga. Vaikų gimdymą riboja amžius. Moterims, gimusioms aštuntajame dešimtmetyje, atėjo laikas arba turėti vaiką dabar, arba niekada. Jau treji metai pagrečiui gimsta keliais šimtais vaikų daugiau. Tačiau daugiausia gimdo moterys, kurioms arti trisdešimties ar jau per trisdešimt metų. Nors tebegimdoma mažai, nuostatos dėl vaikų skaičiaus Lietuvoje labai stabilios: tyrimai rodo, kad šeimos norėtų auginti maždaug du vaikus.

Gimstamumo rodikliai Lietuvoje - vieni mažiausių Europos Sąjungos šalyse. Džiaugiamės net mažiausiu pagerėjimu. Tačiau optimizmo tai neįkvepia: per ilgai užsibuvome duobės dugne.

- Ar nesame atsidūrę tarp dviejų polių: gimimų vis mažiau, o dėl medicinos pažangos gyvename vis ilgiau?

- Reikia pradėti nuo esminių, akivaizdžių dalykų: vyriškoji populiacijos dalis dabar gyvena trumpiau negu prieš 40 metų. Beveik trimis metais trumpiau negu 1965-aisiais. Tais metais ir vyrų, ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė buvo panaši kaip kitų Europos šalių. Netrukus mūsų centre pasirodys knyga. Joje esančios diagramos parodo, kaip apie 1970 metus vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės pokyčius vaizduojančios kreivės išsiskiria - mūsiškė ima smukti, vidutinės gyvenimo trukmės skirtumas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, didėja iki 10 metų. Vyrams. Kita populiacijos dalis, moteriškoji, šiandien gyvena dvejais metais ilgiau negu prieš keturis dešimtmečius.

Be abejonės, dėl medicinos pažangos, naujų technologijų, socialinės gerovės ir kitų veiksnių vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė linkusi ilgėti. Tačiau pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos schemą nuo medicinos mūsų sveikata priklauso maždaug 20 proc., o per 50 proc. - nuo mūsų pačių ir nuo aplinkos, kuri leidžia arba neleidžia mums tausoti sveikatą, nuo to, ar galime pasirinkti sveiką gyvenseną, ar patys to norime. Manau, kitų procentų nebūtina minėti.

Mano minimoje diagramoje kreivė leidžiasi žemyn, bet staiga šokteli - vidutinė gyvenimo trukmė 1985-1986-aisiais pailgėja daugiau kaip dvejais metais. Kas atsitiko?

- Negalėčiau pasakyti.

- Tai Michailo Gorbačiovo kampanijos prieš alkoholį metai. Kokių dar reikia įrodymų dėl Lietuvos vyrų mirtingumo priežasčių?

- Tačiau šiandieninio 12 gyvenimo metų skirtumo tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės nepaaiškinsime vien girtuoklyste.

- Aišku, ne. Turėtume paminėti ir kitus nesveikos ar sveikatai žalingos gyvensenos elementus. Akivaizdu, kad šiuolaikinis gyvenimo ir veiklos tempas didina vyrų mirtingumo rodiklius.

Dideli lūkesčiai vyrų vaidmeniui, ir jų, vyrų, šio vaidmens prisiėmimas galios išsaugojimo labui didina psichosocialinį stresą. 2001 metais mes su dar trylika šalių dalyvavome tarptautiniame tyrime. Tiriant vertybines nuostatas buvo pateikta provokuojanti tezė "Vyro pareiga uždirbti pinigus, moters - rūpintis namais ir šeima.." Lietuvoje 50 proc. vyrų ir tik šiek tiek mažiau nei pusė moterų jai pritarė. Lietuvoje gauti atsakymai į šį klausimą iš šalių lyginamosios analizės buvo pašalinti, nes, tarptautinės tyrėjų komandos nuomone, tokios patriarchalinės visuomenės XXI amžiuje neįtikėtinos. Lietuvoje pakartojome tyrimą 2005-aisiais. Ši nuostata šiek tiek sumažėjo tik tarp jaunimo.

Tebegyvuojančiomis patriarchalinėmis nuostatomis kuriamas vyro įvaizdis: jis daug uždirba, sėkmingai kopia karjeros laiptais ar plečia verslą. Pastaruoju metu vyrai kur kas labiau nei moterys susiduria su psichosocialiniu stresu - ar siekdami materialinės gerovės, ar profesinių laimėjimų, ar padėties visuomenėje. Dažnai atsipalaiduojama alkoholiu, rūkymu ar lenktynėmis kelyje. Tai ne tik iškrova, bet ir savotiška savižudybės forma.

Ar ne per didelė lūkesčių ir siekio išsaugoti galią kaina? Visi negali būti nugalėtojai, bus ir pralaimėjusiųjų. Pralaimėjusysis patenka į žemesnį socialinį sluoksnį ir į "demografinį paribį", tarp jų daugiau išsiskyrusių žmonių, viengungių, jie anksčiau miršta.

- Kokių neištirtų reiškinių atskleidė 2001 metų surašymo rezultatų nagrinėjimas?

- Išryškėjo kai kurios, kaip aš vadinu, subpopuliacijos. Demografinį susisluoksniavimą galime fiksuoti pagal išsilavinimą. Vyrai, baigę aukštąją mokyklą, gyvena 11 metų ilgiau negu turintys žemesnį išsilavinimą nei vidurinis. Mažiau išsilavinę vyrai dažniau lieka nevedę, jie negali sukurti ir išlaikyti šeimos. Jie neuždirba! Jie lieka už borto. O vyrai, turintys aukštąjį išsilavinimą, gyvena daugmaž tiek pat, kiek japonai!

Viengungiai išvis gyvena trumpiau nei vedusieji.

Nepriklausomybės metais gimstamumas katastrofiškai sumažėjo, bet moterys, nebaigusios net vidurinės mokyklos, dabar gimdo daugiau vaikų nei jų motinos, turėjusios tokį patį išsilavinimą. Reprodukuojamas skurdas, socialinė atskirtis.

Maždaug surašymo metu 60 ir daugiau metų sulaukusių žmonių skaičius šalyje pirmą kartą viršijo vaikų skaičių. Kuo senyn, tuo daugiau tarp jų moterų. Tarp tų, kurioms apie 80, daugiausia kaimo moterys, nesukūrusios šeimos. Jos vedybinio amžiaus sulaukė prieš karą arba karo metais. Pokario metais tikrai buvo nepalanki situacija santuokoms, nes didelės dalies vyrų nebuvo namie. Taip šios moterys pragyveno palankiausią amžių vedyboms. Jos neturėjo šeimos, vaikų, neturi giminaičių, neturi nieko, jos vienišos kaime. Aišku, ši savito likimo subpopuliacija ir savita demografinė struktūra išeina.

- Ar veiksminga Nacionalinė demografinės (gyventojų) politikos strategija?

- Analitinį ir konceptualųjį Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos projektą rengėme 2003 metais. Rėmėmės pozityvia kitų šalių patirtimi, kur lyčių lygybė įsitvirtinusi ne tik valstybiniame, bet ir privačiame sektoriuje, o gimstamumas daug didesnis. Projekte ypač norėjome pagrįsti sąlygas, galinčias užtikrinti savarankišką šeimos funkcionavimą be išorinės pagalbos ir išlaikyti stabilią šeimą. Į gyventojų politikos strategijos projektą buvo įtraukta ir visuomenės sveikatos dalis. Buvo sukurta schema, kuri sudarytų sąlygas derinti darbą ir šeimą, parengti ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros ir ugdymo sistemą, lankstaus užimtumo galimybes. Kai dokumentą tvirtino ir pradėjo įgyvendinti, prioritetai pasikeitė, buvo akcentuota finansinė pagalba, pašalpų sistema. O tokios modifikuotos strategijos veiksmingumą vertins ateitis.

- 2002-aisiais dar negalvojome, kad emigracija sukrės šalies ekonomiką, kad kils pavojus prarasti veikliausią visuomenės dalį.

- Tada dar tikėjomės, kad išlipsime iš tos mirtingumo duobės, bet dabar akivaizdu, jog smunkame dar giliau, mus gramzdina migracija. Jei patikėsime statistikų skelbiamais duomenimis, kad yra emigravę 400 tūkst. žmonių, tai reikštų, kad daugiau nei dešimtoji tautos dalis išvyko arba nuolat keliauja - į ten ir atgal, į ten ir atgal. Manyčiau, kad visam gyvenimui išvykusiųjų nėra itin daug, bet daugelis grįš ne tik materialiai praturtėję, bet ir daug ką praradę: draugus, sveikatą. Lietuvoje likusios šeimos negali gyventi patogiai, kai dalis čia, dalis ten. Migruojančiųjų šeimos silpnėja. Nuolat keliaujantys žmonės nekuria šeimų, negimdo vaikų. Nežinome, ar jie dar mūsų. Juk didelė dalis nedeklaruoja, kad pakeitė šalį. O kol bus didelis atlyginimų skirtumas, tol bus emigruojama iš skurdesnės aplinkos į geresnę.

- Kas laukia mūsų už horizonto? "Eurostat" neseniai paskelbtose Europos Sąjungos regionų senėjimo prognozėse Lietuvos perspektyvos nelinksmos.

2004 metais buvo 3,446 mln. gyventojų, tarp jų 518 tūkst. (22 proc.) 65 metų ir vyresnių.

2015 metais prognozuojama 3,258 mln. gyventojų, tarp jų 543 tūkst. (24,2 proc.) 65 metų ir vyresnių.

2030 metais prognozuojama 3,092 mln. gyventojų, tarp jų 661 tūkst.(33,4 proc.) 65 metų ir vyresnių.

- Tame leidinyje nepastebėjote dar vienos, su šia susijusios prognozės. Gyventojų skaičiaus didėjimas - 4,1 (gimimų 9,4, mirčių 12,9, migracija - 0,7).

- Tai gal paspėliokime, kada išnyksime?

- Atsakymas priklauso nuo to, ar kils gimstamumo lygis, ar sumažės emigracija. Jeigu vidutinis vaikų skaičius išliks maždaug toks pat - apie 1,3, tai per 50 metų gyventojų sumažės per pusę. Greičiau išmirs vyrai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"