TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Kas mano artimas?

Sekmadienio evangelija siūlo apmąstyti gailestingojo samariečio palyginimą. Jėzus jau yra pakeliui į Jeruzalę, į savo kančios ir prisikėlimo vietą. Samarijos gyventojai nelabai palankiai sutinka Jėzų su mokiniais. 

Supykę Jokūbas ir Jonas siūlosi net paliepti ugniai nusileisti iš dangaus ir juos sunaikinti. Bet Jėzus juos sudraudžia. Ir jie iškeliauja į kitą kaimą. Keliaujant vienas Įstatymo mokytojas, norėdamas išmėginti Jėzų, ar jis iš tiesų yra toks, kaip apie jį kalba žmonės, užduoda jam klausimą – ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Kitais žodžiais tariant, kaip man teisingai gyventi, ką daryti, kad būčiau gyvas?

Nesileisdamas į ilgus apmąstymus, Jėzus pats užduoda klausimą tam, kuris laiko save Šventojo. Rašto žinovu. Kas jame parašyta? Ką skaitai ir kaip skaitai? Jėzus klausia ne tik apie Įstatymo turinį, bet ir skaitymo būdą. Įstatymo mokytojas puikiai išlaiko egzaminą. Jis atsako trumpai ir tiksliai, pasirinkdamas du skirtingus Šventojo Rašto tekstus ir juos sujungdamas į vieną: Mylėti Viešpatį ir savo artimą kaip save patį – kelias, vedantis į gyvenimą. Jėzus pagiria už puikų atsakymą, tačiau pakviečia eiti jį dar toliau. Ne tik skaityti, rinktis, jungti, interpretuoti Šventojo Rašto tekstus, bet ir praktiškai įgyvendinti Dievo žodį: „Tai daryk, ir gyvensi.“ Kitaip tariant, konkrečiais veiksmais įgyvendink šį Dievo žodį, kurį mąstai savo širdyje, ir tavo gyvenimas nebus vien svarstymas ar gražus kalbėjimas. Jis taps keliu, vedančiu į amžinybę.

Tačiau mokslingas vyras, norėdamas pasiteisinti, užduoda netikėtą klausimą. Jis klausia ne kaip konkrečiai mylėti Dievą, artimą ar save patį. Jo problema: kas yra artimas? Kur nubrėžti ribą tarp artimo ir svetimo, tarp tautiečio ir ateivio, tarp savojo ir svetimšalio? Ar tokia riba egzistuoja?

Į abstraktų Įstatymo žinovo klausimą Jėzus atsako papasakodamas konkrečią istoriją apie vieną žmogų, kurį pakeliui iš Jeruzalės į Jerichą užpuola plėšikai ir apiplėšę pusgyvį palieka gulėti kelio pakraštyje. Nežinome, kas jis? Žydas, samarietis, pagonis? Nežinome, koks jis? Geras ar blogas, turtingas ar vargšas? Žinome tik kokį jį paliko pakelėje: nuogą, sumuštą, leisgyvį. Tai buvo žmogus, kuriam reikėjo kito žmogaus pagalbos.

Pro šalį eina kunigas ir levitas, turbūt atlikę tarnystės pareigas Jeruzalės šventykloje. Abu jie pamato leisgyvį žmogų ir praeina kita kelio puse. Veiksmažodis matyti čia reiškia dėmesingai pažvelgti, suprasti, pamatyti esmę, ne vien akimis, bet ir širdimi. Panašiai mylimasis Jėzaus mokinys įžengęs į kapą pamatys ir įtikės, arba Marija Magdalietė po susitikimo su prisikėlusiu Viešpačiu sakys mokiniams: „Aš mačiau Viešpatį!“ Taigi jie pamato, supranta protu, kad šiam žmogui reikia pagalbos, tačiau užmerkia sielos akis ir praeina kita kelio puse. Jie neleidžia Dievui paliesti jų širdies. Turėdami širdies įžvalgumą tame žmoguje neatpažįsta kenčiančio Dievo veido. Galiausiai jie pasielgia kaip plėšikai: palieka jį leisgyvį atimdami iš jo paskutinę viltį ir nueina sau.

Trečias praeivis yra samarietis, keliauninkas, esantis svetimoje, jam priešiškoje žemėje. Jis, kaip ir kiti du, pamato, tik šį kartą įvyksta netikėtas dalykas: jo širdis, pažodžiui „motiniškos įsčios“ perplėšiamos. Jam suskausta „viduje“, tarsi įsčių gilumoje, matant žmogų tokioje padėtyje. Nors ir svetimšalis, tačiau skausmas ir vargas jam nesvetimi. Jei jis sustoja, tai tik todėl, kad kažkas sieja jį su šiuo sumuštu žmogumi. Šiame kenčiančiame žmoguje jis atpažįsta save. Sielą perveriantis gailestingumo žaibas suvienija jį su kenčiančiu. Jis tampa jam artimas ne užuojautos žodžiais, o konkrečiais gestais: jis prieina prie jo, užpila ant žaizdų paguodos aliejaus ir vilties vyno, aptvarsto jas; paskui, užkėlęs ant gyvulio, nugabena į užeigą, pažodžiui į „vietą, kuri priima visus“ ir slaugo jį. Ir tai dar ne viskas. Samarietis palikdamas šeimininkui du denarus, neregimu būdu pasilieka su sužeistu žmogumi. Palikti pinigai taps nenutrūkstančiu saitu, jungiančiu samarietį su sužeistuoju. Jie taip pat virs rūpesčio ir gailestingumo ženklu. Taip konkrečiai išgyvenama gailestingoji meilė. Tai atlikęs samarietis iškeliauja. Vieną dieną ir sužeistasis galės keliauti savo keliu, bet nuo šiol pažymėtas Dievo meilės ir gailestingumo žyme.

Baigęs kalbėti Jėzus užduoda subtilų klausimą: Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas? Kitaip tariant, Jėzus klausia, ne kas man yra artimas, o kam aš tampu artimas? Įstatymo mokytojas atsako šiek tiek paniekinamai: Tas, suprask „šitas netikėlis“, kuris parodė jam gailestingumą. Jam neapsiverčia liežuvis ištarti žodį samarietis, tiek jo širdyje įsišaknijęs priešiškumas. Taigi Įstatymo mokytojui dar reikės nueiti kelią, kelią nuo proto iki širdies, kad suprastų, kas iš tiesų yra artimas. Į pradinį Įstatymo mokytojo klausimą ką turiu daryti?Jėzus atsako tik dabar: Eik ir tu taip daryk! Eik ir mokykis iš to „netikėlio“, kurį tu niekini, ką reiškia tapti artimam, ką reiškia mylėti, ir gyvensi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"